Pažinti Kauną, suprasti jo kitoniškumą neužtenka pereiti Laisvės alėja ir atsigerti kavos Vilniaus gatvėje. Apie miestą daug daugiau pasakoja nereprezentatyvioji jo pusė. Tai, kuo gyvena šiomis dienomis Kaunas prasideda nuo pirmųjų žingsnių už centro ribų. Todėl, jei norite suprasti, kodėl Kaunas yra toks kaunietiškas, padėkite turistinius lankstinukus į šalį ir leiskitės į trumpą Kauno mikrorajonų gidą.

Informacijos šaltinis kaunas.lt internetinė svetainė

Antras Kauno senamiestis

Kaunas – miestas turintis du senamiesčius. Pirmojo net pristatyti neverta – pačiame miesto centre, kelių architektūros stilių išpuoselėta Vilniaus gatvė, Naujamiesčio titulu besipuikuojanti Laisvės alėja lyg dvi ašys laiko pirmuosius Kauno pamatus. Tačiau šiek tiek į rytus nuo miesto centro, ant kalno tūnantis Kauno mikrorajonas Žaliakalnis – savo laikmečio istoriją pasakojanti vieta.
Pagrindinis laikotarpis, kuriuo kūrėsi šis Kauno rajonas yra tarpukaris. Lietuvai ir ypač Kaunui tai buvo atgimimo metas. Kuriantis pramonei, švietimo sistemai, Kaunas subūrė nemažą dalį Lietuvos inteligentijos. Elitiniai Kauno naujakuriai pamėgo Žaliakalnio teritoriją dėl žalumos, strategiškai patogios miesto vietos, esančios netoli centro. Vienas po kito ėmė kilti autentiškos architektūros pavyzdžiai – mediniai namukai, vilos, kotedžai, apsupti erdvių kiemų, medžių alėjų, parkų.
Savo bohemijos dvasią Žaliakalnis išlaikė iki pat šių dienų. Laiko eigoje buvo išsaugotos išskirtinės gatvės ir jų apstatymas, išliko pirmasis zoologijos sodas Lietuvoje, Kauno sporto halė bei didžiausias miesto teritorijoje esantis ąžuolynas Europoje, „Prisikėlimo bažnyčia“ su nuostabia miesto panorama nuo jos stogo.
Tačiau labiausiai žavi nepakitęs rajono charakterio bruožas – prestižas. Ir po tiek metų tai brangiausias, elitiniu laikomas Kauno mikrorajonas. Dėl savo itin didelių būsto kainų, ramių rajono gyventojų ir senovinės dvasios jame sau leisti gyventi gali ne kiekvienas.
Nepaisant to, pasivaikščiojimas po Žaliakalnį abejingų nepaliks ir savo įstabumu nenusileis net tikrajam Kauno senamiesčiui.

Informacija parengta remiantis aruodas.lt statistiniais suomenimis

Daugiabučių karalystės

Dainava, Eiguliai ir Šilainiai miegamaisiais rajonais tituluojami ne veltui. Sovietmečiu pradėti statyti visi jie pasižymi blokiniais daugiabučių tipo 5-9 aukštų pastatais, kuriuose gyvena didžioji Kauno miesto gyventojų dalis. Juose puikiai išvystyta viešojo transporto susisiekimo linijos, gausu mokyklų, parduotuvių. Nors jų esminės charakteristikos ir labai panašios, gyvenimas juose skiriasi.
Dainavos mikrorajonas vienas pirmųjų tokio tipo rajonų Kaune. Anot legendos, pačioje pradžioje pradėjus kurtis gyvenvietei jos gyventojai vis nesutarė dėl pavadinimo. Galiausiai aštuonmetė kaimelyje gyvenanti mergaitė pasiūlė Dainavą, mat mylimiausia jos knyga buvo V. Krėvės „Dainavos šalies padavimai“. Šis pavadinimas puikiai prigijo kaimui ir išliko iki pat šių dienų. Nuo 1963 metų tuometinė valdžia masiškai „dalijo“ naujos statybos butus į Kauną atsikrausčiusioms jaunoms naujakurių šeimoms. Todėl visai nenuostabu, jog didžiąją dalį ten gyvenančių žmonių dabar sudaro jau brandaus amžiaus kauniečiai. Tai mažiausias pagal plotą ir tankiausiai gyvenamas iš visų trijų gyvenamųjų mikrorajonų. Anot „DNB būstas“ nekilnojamojo turto brokerės Jolitos Gegužinės dėl tokio rajono bruožo neretai iškyla eismo pralaidumo problemos.

Eigulių rajonas įsikūręs tarp Žaliakalnio ir Dainavos, o nuo Šilainių jį skiria Neris. Nuo 1978 metų jame pradėti vykdyti daugiabučių statybos projektai.

„Eiguliuose gyventi smagu: nėra jokių gamyklų, jokios pramonės, ramu, mažai eismo ir oro užterštumas nedidelis. O jei nori kažkur nuvažiuoti į gamtą, tai netoliese Kleboniškio miškas. Geriausia Eiguliuose tai, jog iš jų greitai ir nesunkiai gali patekti į visas Kauno vietas, nes jis yra pačiame centre, tik ne tokios brangios būsto nuomos ar pirkimo kainos. Sunkiausia tikriausiai yra su „parkingu“ prie daugiabučių, bet manau visi gyvenamieji rajonai susiduria su šia problema“ – teigia nuo gimimo Eigulių rajone gyvenantis studentas Tautvydas.

Šilainiai pats „jauniausias“ ir didžiausias pagal plotį Kauno gyvenamasis rajonas. Pradėti daugiabučių statybos darbų projektai taip ir nebuvo baigti, o ir užbaigtuose namuose padaryta nemažai klaidų dėl skubaus darbo tempo. Tai dar besivystanti Kauno dalis, ne taip tankiai ir gausiai apstatyta kaip kiti rajonai. Nėra išvystyti troleibusų tinklai, rajonas kraštinėje Kauno dalyje. Pagrindiniai išskirtinumai, kuriuos paminėjo prieš keletą mėnesių į Šilainius atsikrausčiusi Agnė:

„vaizdingi Neries šlaito peizažai ir labai klaidūs daugiabučių namų kiemai, kurie atrodo kaip labirintai. Ir tai, jog labai puikiai išvystytas paslaugų sektorius, tai nereikia ir iki to miesto centro važiuoti“.

Anot „DNB būstas“ nekilnojamo turto brokerio Dariaus Morkūno, Šilainiuose neužstatytų plotų labai daug ir žmonių norinčių tenai apsigyventi netrūksta, todėl šio rajono ateities perspektyvos labai geros.

Kauno „blogiukai“

 

Miestas be savo blogųjų kvartalų nėra miestas. Dažniausiai pagrindinis informacijos šaltinis ieškant tokių vietų – pačių miestiečių pasakojimai, istorijos ir nutikimai. Ir Kaunas nėra išimtis. Vilijampolė (kauniečių dažnai vadinama tiesiog „slabotke“) ir Šančiai yra rajonai, kuriuose „naktį geriau nevaikščioti“.
Šančių rajonas vienas seniausių, margą istoriją turinčių mikrorajonų Kaune. Įsikūręs prie Nemuno jis turi puikų susiekimą su Centru. Įspūdingas Carinės Rusijos palikimas – karinio miestelio pastatai tiek apleisti, tiek jau spėti atnaujinti ir apgyvendinti atrodo įspūdingai, o maži mediniai namukai saugomi medinės architekturos pavyzdžiai. Tačiau tai yra rajonas, apie kurį Kaune žmonės kalba su nerimu ir pašaipa balse. Dėl savo kriminalinės praeities, siautėjančių gaujų karų rajonas laikomas neprestižiniu. Jau penktus metus Šančiuose gyvenanti Ieva mato dideles perspektyvas:

„ Manau dabartinė Šančių situacija per daug sutapatinama su praeitimi. Gal ir ankščiau būdavo baisu naktį eiti, bet dabar to nepasisakyčiau. Daug naujos statybos namų, žmonės perka, vadinasi nėra blogai“, – teigia ji.

Antrasis Kauno „blogiukas“ Vilijampolė – liūdnai pagarsėjusi ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Taip, tai tas pats rajonas, kuriame ilgus metus gyveno Henrikas Daktaras ir jo vykdytų nusikaltimų bendrininkai, gaujos nariai.

„Šaudymai, gaudymai, reketas ir narkotikai tokiu mastu jau praeitis“,- teigia nuo gimimo Kaune gyvenantis Tautvydas. Pasak jo, dabar tai tik prastas rajonas, apleisti namai, gatvės, getą primenantis peizažas: „ Nusikalstamumas jame ženkliai mažesnis ir žiniasklaidos antraštės „nešviečia“ su „Slabotkės“ nuotraukomis, bet palyginus kitus rajonus, čia gyventi vis dar nėra saugu iki šių dienų“.

2012 metais atlikto Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių tyrimų centro projekto „Socialinė atskirtis Lietuvos didmiesčiuose: erdvinės segregacijos ir poliarizacijos formos“ duomenimis 80% Kauno miesto gyventojų Vilijampolę vertino nepatrauklią vietą gyventi. Nors tyrimas buvo atliktas prieš keturis metus, jo duomenys puikiai atskleidžia pačių kauniečių nuomonę apie šį rajoną.

Informacijos šaltinis kaunozinios.lt

Įvertinus puslapio kurgyvenu.lt statistinius nusikalstamumo atvejo duomenis, Šančių rajone užregistruotų atvejų skaičius tik nežymiai viršija bendrą Kauno miesto vidurkį, tačiau Vilijampolės rodikliai smarkiai lenkia bendrą miesto normą. Galime daryti išvadas, jog Šančių rajonas turi galimybę atsikratyti šios neigiamos etiketės, tačiau Vilijampolė ir toliau bus baugi vieta, kurioje naktį geriau nevaikščioti.

kurgyvenu.lt internetinės svetainės duomenų palyginimo statistika

Kairysis Nemuno krantas – kitas Kauno veidas

   

Kairiame Nemuno krante įsikūrę du Kauno mikrorajonai – Panemunė ir Aleksotas. Toliausiai nuo centro nutolę šie rajonai pasižymi savo išskirtiniu apstatymu ir kraštovaizdžiu, lyginant juos su likusia Kauno dalimi. Gal todėl keliaujant per juos nesijauti kaip mieste.
Panemunė išilgai nusidriekusi palei Nemuno vagą, ypatingai išsiskiria savo įstabiu gamtos kraštovaizdžiu. Ji ribojasi su Jiesios draustiniu bei pačiomis Jiesios upės žiotimis. Čia pat galima atrasti ir istorinę vietą – Napaleono piliakalnį, ant kurio užlipęs žymusis karvedys svarstė, kaip persikelti į kitą upės pusę. Parkų šiame mikrorajone nėra, nes aplinkui miškingos žalumos, Nemuno kranto slėnis. Žinomiausia poilsio vieta – Panemunės šilas, kiekvieną vasarą tampa Kauno mažuoju „pajūriu“. Miestietiško būdo žmonės dažnai pašiepiamai Panemunę vadina „kaimu“. Čia nei didelių daugiabučių nėra (daugiausia gyvenamųjų namų), nei didesnių parduotuvių centrų, nei eismas didelis, nei butą išsinuomoti brangu (pagal aruodas.lt statistinius duomenis pigiausia būsto nuomos/pirkimo vieta). Didžioji dalis gyventojų vyresnio amžiaus, todėl laikas šiame rajone lyg sustoja. Ypač kai tenka iki centro su viešoju transportu valandą važiuoti.
Ant kairiojo Nemuno slėnio viršaus, atokiausias Kauno mikrorajonas – Aleksotas. Jo kitoniškumas atsispindi net istoriniuose vingiuose, vienu laikotarpiu ši miesto dalis priklausė Lenkijos karalystei ir vadovavosi Napaleono kodeksu. Šiais laikais Aleksote verda šiek tiek kitokio tipo miesto ritmas: naujos statybos gyvenamieji namai, sodybos kyla ant tuščių laukymių. Žmonės kuriasi šiame rajone nepabūgę didelio atstumo iki centro. Šiuo metu pats Vilniuje gyvenantis Vainius prieš pusmetį padėjo į Aleksotą iš Žaliakalnio persikraustyti tėvams.

„Mano tėvams buvo svarbi kaina. Aleksote naujas namas kainuoja daug mažiau nei Žaliakalnyje. Kaimynystė rami, jaunos šeimos. Daug nuosavų namų. Saugu. Tačiau iškyla problemų dėl televizijos ar interneto įvedimo į naujus namus, nes mažas paslaugų tiekėjų pasirinkimas. Šis rajonas tiesiog per daug atokus ir ne visi įžvelgia potencialą“, – sakė Vainius.

Užmigusių kaminų apsuptyje

Didžiausias ir tikriausiai mažiausiai apgyvendintas Kauno mikrorajonas – Petrašiūnai. Dideli kaminai, apleistos, griūnančios sovietmečio gamyklos – pagrindinis rajono akcentas. Ir tai visai nenuostabu, nes pagrindinį savo veidą šis rajonas įgijo būtent šiuo laikotarpiu. Gatvių infrastruktūra nėra iki galo išvystyta, nes buvo tiesiogiai kurta ir taikyta pramoniniams tikslas,o didelė dalis mikrorajono tiesiog nenaudojami plotai. Vienintelė traukos vieta šiame rajone yra įžymusis Pažaislio vienuolynas ir Kauno marios, tačiau dėl tokių populiarių kaimynų, Petrašiūnai tapo tik pravažiuojamu maršrutu. Nuo seno šiame rajone gyveno darbininkų klasės atstovai, gyvenamųjų pastatų nėra daug, o ir pragyvenimas nėra brangus dėl niūraus vaizdo.
Bet negalima taip nuvertinti ir nurašyti Petrašiūnų. Juose sparčiai vykdomi namų renovacijos darbai, tvarkomos gatvės. Ir dėl likusių neapstatytų plotų bei patogios strateginės vietos išlieka nebloga perspektyva ne tik kurti gyvenamąjį rajoną, bet vėl atgaivinti pramoninę Petrašiūnų funkciją. Pasak Monikos Liočaitės skelbtame straipsnyje www.laskaunas.lt svetainėje, jeigu sektume užsienio pavyzdžiu (Estijos, Prancūzijos, Vokietijos) visa likusi senoji pramoninė architektūrinė ir techninė dalis, galėtų būti paversta muziejumi arba moderniu ir išskirtinės architektūros gyvenamuoju kvartalu, pramogų – laisvalaikio centru, miesto sodu.

   

Kaunas nėra vientisas ir monotoniškas miestas. Tai nuolatos kintantis, save vis kitaip, iš kitos perspektyvos pateikiantis darinys. Čia egzistuoja savitos taisyklės, išryškėja net labai svarbūs Lietuvos istoriniai momentai, bet ir lietuvių visuomenės, socialinio gyvenimo pokyčiai, kuriuos svarbu išgvildenti, norint pažinti Kauną. Prabėgom – trumpas gidas į Kauno mikrorajonų kasdienybę – tik mažytė dalelė, kurią verta žinoti, norint gyventi Kaune. Tačiau tai yra pradžia – pradžia pažinties su išskirtiniu Lietuvos miestu – Kaunu.