Treneris Kazys Dagilis: „Kauniečiai kitokie – jų meilė savam miestui didesnė.“

Interviu su Lietuvai nusipelniusiu dviratininkų treneriu ir sportininku Kaziu Dagiliu. Gyventi į Kauną treneris atvyko 1961-aisiais. Jis sutiko pasidalinti savo išgyvenimais Kaune, papasakojo, nuo ko prasidėjo ir kaip klostėsi jo gyvenimas šiame mieste, kokias emocijas jis sukelia.

Interviu su Lietuvai nusipelniusiu dviratininkų treneriu ir sportininku Kaziu Dagiliu. Gyventi į Kauną treneris atvyko 1961-aisiais. Nuo 1971 metų jis dirbo treneriu „Kompleksinėje vaikų ir jaunių sporto mokykloje“ (po reorganizacijos  pervadinta į  “Kompleksinę sporto mokyklą”). Karjerą baigė 2012 metais. Treneris sutiko pasidalinti savo išgyvenimais Kaune, papasakojo, nuo ko prasidėjo ir kaip klostėsi jo gyvenimas šiame mieste, kokias emocijas jis sukelia.

– Papasakokite, nuo ko prasidėjo Jūsų gyvenimas Kaune ir kaip jis klostėsi?

– Baigiau Garliavos vidurinę mokyklą ir atvažiavau į Kauną. Mane Kaunas viliojo kaip didelis miestas, buvusi mūsų laikinoji sostinė. Atvažiavau, galima sakyti, „ant plyno lauko” ir pradėjau kabintis į gyvenimą: pradžioje mokiausi Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas – aut. past.) – nepatiko, vėliau kitam institute – irgi nepatiko, mečiau. Tada pradėjau dirbti, o kur gi dirbsi jaunas? Tik su kastuvu – kasiau žvyrą, griovius.

Padirbęs ten, pradėjau sportuoti –  dviračių sportas mane padarė žmogumi, „išvedė į gyvenimą“. Tapau sportininku, dalyvavau labai didelėse dviratininkų rungtynėse Talinas-Ryga-Vilnius, o netrukus po jų privalėjau stoti tarnauti į armiją, buvau išsiųstas į Sibirą. Būdamas ten sužinojau, kad Sibire ne tik sniegas, bet ir plentai, ir dviračių sportas yra (juokiasi). Visus tris metus armijoje prasportavau. Po trijų metų grįžau į Kauną, tada dar kelis metus sportavau ir trisdešimt trejų metų pradėjau dirbti treneriu.

Tapęs treneriu radau save ir visą savo gyvenimą. Jei reikėtų pradėti gyvenimą iš naujo – eičiau lygiai tokiu pačiu keliu. Aš labai mylėjau šį darbą ir visus keturiasdešimt vienerius metus pradirbau treneriu su vaikais – buvo visokių pasiūlymų: ir su suaugusiais dirbti, ir klubui vadovauti, bet nenorėjau – geriausias darbas buvo su vaikais – mokėjau aš juos mylėti. O be meilės nieko nebus – bet kurį darbą žmogus turi mylėti.

Dėkoju Dievui, kad mums pavyko daug pasiekti ir Sovietmečiu, ir nepriklausomos Lietuvos laikais. Mano auklėtiniai parsiveždavo medalių iš įvairių rungtynių – niekada neparvažiuodavome be dviejų-trijų ar net šešių medalių, iki dabar tuo labai džiaugiuosi.

– Ar Kaunas suteikė Jums, kaip dviratininkų treneriui, pakankamai galimybių įgyvendinti savo viziją?

Dviratininkai prie starto linijos. Nuotrauka iš asmeninių Kazio Dagilio archyvų.

– Šioje srityje visada buvo sunkoka, tačiau mano vadovybė ir visi kiti labai palankiai į mane žiūrėjo ir kiek galima

padėdavo, todėl galimybes turėjau. Ne paslaptis, kad ir aš mažiausiai ketvirtadalį savo atlyginimo per metus investuodavau į dviračių sporto vystymą. Bet miestas tikrai padėdavo.

– Minėjote, kad Kaunas traukė kaip buvus laikinoji sostinė, didelis miestas. Ar kraustydamasis kėlėte šiam miestui kokius nors lūkesčius?

– Specifinių lūkesčių nekėliau, tiesiog norėjau čia gyventi. Nors atsikrausčius sekėsi sunkiai, ilgai neturėjau gero būsto, vis tiek nuolat tikėjausi, kad bus geriau. Šis miestas netoli nuo mano gimtinės, jaučiausi surištas su ja ir nors kiti miestai man taip pat buvo labai gražūs, ypač Klaipėda, vis tiek į Kauną grįždavau kaip į rojų. Labai mėgdavau Laisvės alėjoje vaikštinėti, nenorėjau niekur kitur.

– Kaip, Jūsų nuomone, pasikeitė Kaunas nuo tada, kai į jį atvykote?

Mano nuomone, Kaunas labai ilgai buvo nekintantis miestas. Nuvažiuodavau į Vilnių – jis nuolat keičiasi, atrodo „šimtamyliais“ žingsniais juda, o Kaunas iš lėto slenka. Dabar manau, kad Kaunas plečiasi, gražėja.

Prisimenu, teko dalyvauti tą vakarą, kai vyko Jaunimo revoliucija. Labai džiaugiausi, kad tas vyko būtent Kaune, tikrai būčiau ir ilgiau dalyvavęs, bet sekančią dieną laukė rimtos varžybos Klaipėdoje. Didžiuojuosi, kad būtent Kaune tai vyko, niekur kitur. Smagu, kad pats tą savo akimis mačiau ir pats patyriau. Didžiavausi Kauno miestu.

– Ar yra dalykų, už kuriuos jaučiatės dėkingas Kaunui?

Dviratininkai varžybų metu. Nuotrauka iš asmeninių Kazio Dagilio archyvų

– Džiaugiuosi, kad Kaune pradėjau savo karjerą. Prisimenu, per varžybas medalių atsiimti kviesdavo ne tik auklėtinius, bet ir jų trenerius – didžiuodavausi, kad esu iš Kauno. (Atrodo, kad Jūs labai mylit Kauną. Koks jausmas apimdavo, kai Jūsų auklėtiniai laimėdavo varžybas, lipdavo pasiimti medalių, o Jūs žinodavot, kad būtent jie, būtent Jūsų auklėtiniai, garsina Kauną?) Būdavo tikrai labai malonu. Džiaugiuosi, kad kartu su auklėtiniais galėjau prisidėti prie Kauno miesto tobulėjimo. Varžybose taip pat dalyvaudavo daug trenerių iš kitų miestų ir būti lyderiu tarp tiek miestų – labai malonu.

– Ar galite palyginti Kauną su kuriuo nors kitu, Jūsų aplankytu, pasaulio miestu?

– Tekdavo būti po kelis mėnesius ir Vidurinėje Azijoje, ir Užkaukazėse valstybėse. Įvairiose istorinėse vietose teko pabuvoti. Būdavo labai įdomi ir gražu, visai kitaip nei pas mus. Bet pabuvus ten, tas mėnesis ir ypač kelias namo labai prailgdavo – atrodo traukia tave kas atgal į Kauną, grįžti taip, lyg dešimtmečius namie nebuvęs – grožiesi Kaunu vos ne savaitę. Visur gražu, bet Kaunas gražiausias ir nėra jo su kuo palyginti.

– Kaip manote, ką privalo žinoti kiekvienas kaunietis?

– Manau, svarbiausia – žinoti Kauno istoriją. Ji labai turtinga nuo pat didžiųjų kunigaikščių laikų. Šis miestas visada buvo Lietuvos tvirtovė ir ne be reikalo visais laikais, kaip ir dabar, kauniečiai yra kitokie žmonės. Jie labai skiriasi nuo klaipėdiečių, nuo vilniečių ir nuo kitų miestų gyventojų. Sakyčiau, jų meilė savo miestui didesnė ir mane tas labai džiugina. Kaunietis niekada nešmeiš savo miesto, visada stengsis dėl jo. Kaunietis privalo mylėti savo miestą ir tą vietą, kurioje gyvena. Jis privalo būti ištikimas savo miestui ir darbais, ir mintimis.

 

Baigdamas pokalbį, treneris Kazys Dagilis dar kartą pabrėžė, kad jam Kaunas – pats gražiausias miestas, o apie savo karjerą kalbėjo taip: „…treneriu būti gimstama, o ne išmokstama. Nesvarbu kiek mokslų esi baigęs, pavyzdžiui, aš pats – tik 1978 metais baigiau Kūno kultūros institutą, o tai reiškia, kad pradžioje dirbau nieko nebaigęs. Tačiau labai domėjausi ir mylėjau savo darbą. Reikia tik noro ir meilės – jei norėsi, būsi bet kuo!”.

Autorius
Emilija Pavlaviciute
Skaityti visas naujienas
Palikite komentarą

Autorius Emilija Pavlaviciute