Režisieriaus Gyčio Padegimo pristatinėti greičiausiai nereikia. Vienas žinomiausių šalies teatro kūrėjų, per savo gyvenimą sukūręs daugiau nei 100 spektaklių, neįsivaizduoja namų be Kauno.
Daugiau nei pusė pasaulio apkeliavęs ir šiais metais ,,Už viso gyvenimo nuopelnus“ Auksiniams Scenos Kryžiams nominuotas režisierius, į mūsų susitikimą atvyksta tiesiai iš oro uosto.

Pokalbis apie kūrybinius pasiekimus, jį supančius žmones ir Kauną, kuris visada traukia sugrįžti.

-Kodėl išmaišius tiek daug pasaulio jums visada norisi sugrįžti būtent į Kauną?

Gytis Padegimas (S. Serapino nuotr.)

Gytis Padegimas (S. Serapino nuotr.)

-Kaip sakė F. Dostojevskis: ,,Namai – tai ne pastatai, o žmonės“. O Kaune begalė nuostabių žmonių ir bendrų prisiminimų. Kai manęs, kas nors paklausia tokio klausimo, aš prisimenu senosios ,,Spurginės“ darbuotojos žodžius: „Aš atsimenu, kaip jūs ateidavote čia su savo mamyte, kai jums buvo penkeri metukai. Jūsų mamytės buvo ilgiausia kasa Kaune.“
Dabar mamytės nėra jau daugiau nei 30 metų. Tai kur dar, jei ne Kaune, gali rasti tokį šiltą prisiminimą, kurio už jokius pasaulio pinigus nenusipirksi.

-Gimėt ir augot Kaune…

-Ne, gimiau Alytuje ir tik vėliau su tėvais mes persikėlėm į Kauną, kuris nuo vaikystės, kiek aš pamenu, buvo kvapų miestas. Mūsų šeima gyveno E. Ožeškienės gatvės ir Laisvės alėjos sankirtoje. Iš vaikystės geriausiai prisimenu įvairius žmones, o ypač tokį lėlių daktarą, tokį senuką, kuris nuolat vaikščiodavo pilnu krepšiu įvairiausių lėlių. Taip pat buvo tokia moteris su raiščiu ant galvos, kuri, kaip kalbėjo miestiečiai, buvo vokiečių auka.
Prisiminimuose, aišku, ne tik žmonės. Yra daugybė Kauno vietų, kurias prisimenu su meile – tai ir Zoologijos sodo šlaitas, Ąžuolyno parkas, Nemuno sala, Miesto sodas.

Namai – tai ne pastatai, o žmonės.
F. Dostojevskis

-Ne paslaptis, kad vienu metu dažnai repetuojate dviejuose skirtinguose Lietuvos miestuose. Nejaugi ir tada galvojate apie Kauną?

-Čia, Kaune, kiekviena plyta yra pažįstama, kiekvienas skersgatvis yra žinomas, kiekviena vieta yra aplankyta bent kartą. Taip, greičiausiai net ir repetuojant kituose Lietuvos miestuose, mintimis dažnai grįžtu į Kauną, kur viskas taip sava. Europoje joks kitas miestas neturi tokio Ąžuolyno, kokį turime mes čia. Centrinis Kauno knygynas, kuris jau įgijo savitą knygų kvapą ir tapo tarsi miesto simboliu.
Visa tai su mano gyvenimu ir asmeniniais potyriais susiję ženklai. Kad ir kur būčiau, Kaunas – mano namai. Čia gaunu viską – ramybę, artimą kontaktą tiek su pažįstamais, tiek su pirmą kartą sutiktais žmonėmis, kultūrinę įvairovę. Nors jaučiu didelę pagarbą Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams ir kitiems Lietuvos miestams, Kaunas yra „for always and forever“ (liet. visada ir amžinai)

-Sakėt, kad visos Lietuvos pradžia yra Kaune. Kodėl?

-Nes taip yra. (šypsosi)
Juk būtent Kaune prasidėjo teatro istorija, aukštojo mokslo istorija. Mano tėtis visada sakydavo, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, o Kaunas – lietuvių. Tik čia nuo seno yra išlikusios tokios gilios ir gražios tradicijos. Tik čia mes turim tiesiog nepakartojamus paveldo, trisdešimtųjų metų konstruktyvizmo pastatus, turime unikalius muziejus, nepaprastai gražią gamtinę aplinką: Kauno marias ir miškus visai greta miesto centro. Taip pat Kaunas turi labai daug jaunų žmonių, kurie atvažiuoja čia studijuoti. Man tenka nemažai bendrauti su studentais, atvykusiais iš Skandinavijos šalių. Jiems Kaunas patinka labiau nei Vilnius. Kodėl? Nes kosmopolitinių miestų jie matė daug, juose nieko nėra ypatingo. O tokio miesto kaip Kaunas – tokio žalio, netikėto, su gatvėmis, kylančiomis į kalną, kai kur su išlikusiu unikaliu mediniu grindiniu Žaliakalnio mikrorajone – jie nėra matę.

Gytis Padegimas (S. Serapinuo nuotr.)

Gytis Padegimas (S. Serapinuo nuotr.)

-Panašu, kad šiuo metu didesnę laiko dalį praleidžiate būtent Kaune. Naujausi teatriniai pastatymai būtent čia, Kaunas Europos Kultūros Sostinė 2022 Ambasadorius.

-Taip jau klostosi ir aš esu be galo laimingas, kad galiu kurti namie. Taip,  pastarieji du  teatriniai mano pastatymai yra Kaune –  Kauno Miesto Kameriniame Teatre. Tai – ,,Upės po žeme“ pagal Th. Wilderį ir mano paties rašyta pjesė ,,Alksniškės“ apie Trečiąjį Lietuvos Respublikos Prezidentą Kazį Grinių. Tik nusileidęs į Lietuvą sužinojau, kad Kaunas tapo Europos Kultūros Sostine 2022. Tai nuostabi naujiena tiek man, tiek visam Kaunui. Džiugu, kad Kaune yra daug jaunų, kūrybingų, kitaip mąstančių žmonių, norinčių inovatyvių miesto pokyčių, kurie pamažu ir vyksta. Tradicijų ir inovacijų dermė Kaunui, kuris visada buvo išradingas ir naujovėms imlus miestas, tapo sėkmės garantu.  Kaunas gali būti įdomus labai įvairaus spektro ir poreikių žmonėms iš įvairių šalių, todėl tikrai yra vertas būti Europos kultūros sostine.

-Ačiū už pokalbį