Nijolę Valentinienę pažįsta ne kiekvienas, nors daugelis yra su ja susitikęs ar bent prasilenkęs. Iš pažiūros niekuo neišsiskirianti moteris turi įdomų bruožą – nepaisant to, kad yra plaukikė, bijo vandens. Septyniasdešimt ketverius metus Kaune praleidusi Nijolė tvirtina, kad ir kas nutiktų, Kauno neiškeistų į jokį kitą miestą.

Nuo ko prasidėjo Jūsų profesinis kelias?

Baigusi vidurinę mokyklą, nuėjau dirbti į „Bangos“ radijo gamyklą, kur gana ilgai dirbau. Po to dirbau dar keliose vietose.

Kodėl nuėjote būtent ten?

Todėl, kad ten reikėjo sportininkų. Tuo metu gamykla rinko plaukikų grupę, rinktinę, nes reikėjo važiuot į tautų profsąjungų „Spartakiadą“. Jiems trūko plaukikų, o kadangi aš plaukikė, tai ir nuėjau ten dirbt.  Tada važiavom į profsąjungų „Spartakiadą“, dalyvavome varžybose Maskvoje.

Gal pamenate, kaip tada Jums sekėsi?

Žinot, blogai, todėl, kad mes palyginus su Tarybų sąjunga, kitų šalių atstovais, buvom tarsi pradinukai, mažai patyrę.

„Bangos“ radijo gamykla dabartinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, 1964 m. (kaunomuziejus.lt nuotrauka)

Kur tuomet buvo įsikūrusi „Bangos“ gamykla?

Bangos gamykla anksčiau buvo Savanorių prospekte, tik užsikėlus ant kalno, kur dabar Prisikėlimo Bažnyčia. Tame bažnyčios pastate ir šalia tais laikais buvo radijo gamykla.

 

Minėjote, kad buvote plaukikė. Kiek laiko plaukiojote?

Pradėjau būdama vienuolikos, o mečiau kokios aštuoniolikos, devyniolikos.

Kodėl metėte šį sportą?

Pradėjus dirbti, nebelikdavo laiko.

Gailitės tokio savo pasirinkimo?

Ne. Matot, aš bijau vandens. Mano vyras iš manęs visad juokdavosi: „Kokia tu plaukikė, jei bijai vandens?“. Bet taip jau yra. Man maudytis jūroje ar ežere nelabai patinka. Niekad giliai nebrendu.

Gal kada nors skendote, todėl pradėjote bijoti vandens?

Ne, neskendau. Skendo mano vyras, bet aš jau prieš tai bijojau. Nežinau kodėl pradėjau bijoti vandens. Gal atsiplaukiojau.

Kuo, Jūsų manymu, šiuo dienų Kaunas, skiriasi nuo jūsų jaunystės dienų Kauno?

Oi, labai daug, labai daug kuo skiriasi. O jei pradėjus vardinti, tai statybos pirmiausia krenta į akis. Žmonių skaičius irgi išaugo. Mašinų skaičius dabar irgi didžiausias, palyginus su anais laikais. Būdavo išeini į Savanorių prospektą tai per kelis kilometrus tik matai, kad kažkur tai mašina atvažiuoja.

Kauno „Bangos“ radijo gamykloje gamintas televizorius „Šilelis“ (I. Banionytės nuotrauka)

Kaip manote, tokie pokyčiai į gera ar į bloga?

Į gerą. Žinoma, kad į gera.

Be ko, jūsų nuomone, Kaunas nebūtų Kaunas?

Na, Kaunas yra Kaunas (šypsosi). Kaip čia kitaip pasakius? Kaunas yra Lietuvos širdis, kaip toje dainoje „Žemyn upe“. O be ko nebūtų? Be „Žalgirio“ (juokiasi). Be Laisvės alėjos, nes tokios nėra niekur, tiktai Kaune. Na, kas daugiau? Santaka pas mus labai graži.

Iš visų vietų Kaune kuri jums pati mieliausia širdžiai?

Aš net ir nežinau, kaip pasakyt. Man iš vis Kaunas patinka. Aš niekur kitur nenorėčiau gyvent, ir man visos vietos labai mielos. Ta pati, pati mieliausia tikriausiai būtų Laisvės alėja. Ten būdavo pasimatymai, ten – susitikimai su draugais. Tenai visas gyvenimas virė jaunystėj. Juk pirmiau visi keliai vedė į Laisvės alėją.

Koks yra gražiausias jūsų atsiminimas iš viso gyvenimo?

Iš viso gyvenimo (svarsto). Kaip ant aukštakulnių, „špilkų“, per sniegą, per pusnis, nebuvo madoj su žieminiais batais, eidavom į šokius. Į Kęstučio gatvę, kaip atsimenu. Tais laikais Žemės ūkio akademijoj vykdavo šokiai. Tada pusnys buvo iki apatinių medžių šakų, o mes su aukštakulniais einam į šokius. Suknelės pūstos, prikrakmolytos, merginos su kaproninėm kojinėm. Nė mes to šalčio tada jautėm, nė mums tų žieminių batų reikėjo. Man po šiai dienai neaišku, kaip tada taip buvo?

Nijolė Valentinienė (dešinėje)
(nuotrauka iš asmeninio N. Valentinienės archyvo)

Ar išdrįstumėt dabar taip pasielgti, jei būtumėt tokio paties amžiaus kaip tada?

Oi, baikit (juokiasi)! Tikrai ne. Nė už ką.

Jei mažam vaikui galėtumėte duoti vieną patarimą visam gyvenimui, koks jis būtų?

Kad klausytų tėvų patarimų. Ne nurodinėjimų, bet būtent patarimų. Vis tiek tėvai pragyvenę daugiau, turi patirties ir vaikui, savam ar nesavam, tikrai nelinkėtų blogo.

Kiek duotumėte sau metų, jei nežinotumėte savo amžiaus?

Aš žinau, kad man 74-etveri. O jei nežinočiau… Širdis tai amžinai jauna (juokiasi). O taip, sakyčiau, bent norėčiau, kad būtų 40.

Kodėl būtent 40?

Todėl, kad mano jauniausiam vaikui dabar apie tiek. Tai pagalvoju, kad kaip gerai būtų, jei ir man tiek būtų.

Šitiek metų pragyvenote Kaune, daug žmonių sutikote ir susidarėte vienokią ar kitokią nuomonę. Tad kaip iš kitų atskirti tikrą kaunietį?

Jam viskas, nesvarbu kaip gerai ar blogai bebūtų, Kaune patinka. Kaunietis visad bus už Kauną.

Kas Kauną daro kitokiu? Daug kartų esu girdėjusi ir pati minėjote, kad Kaunas yra Kaunas, bet kodėl jis būtent tas Kaunas?

O todėl, kad kauniečiai yra labai vieningi. Kaip ir sakiau, jie visą gyvenimą mylės Kauną.

Kas, jūsų nuomone, yra gyvenimas?

Gyvenimo neapčiuopsi. Sunku sugalvoti jam apibrėžimą. Be abejonės gyvenimas yra gražus, bet reikia jį teisingai suprast ir pragyvent.

Koks tas receptas: Kaip suprasti gyvenimą? Ką padaryt, kad laimingai nugyventum gyvenimą?

Reikia teisingai gyvent. Būti teisingiems sau ir kitiems.

Pabaikite sakinį. Aš tikiu, kad…

Aš tikiu, kad gyvenimas kuo toliau, tuo gerės.

Kodėl taip sakote?

Todėl, kad viskas progresuoja, niekas nestovi vietoje. Juk negalima nuolat būti tokiam pesimistui. Reikia būti optimistui, tikėti, kad viskas bus gerai. Ypač jaunimui. Nors dabar jaunimui tikrai sunku, dėl tų darbų ir panašiai, bet reikia tikėti, kad kažkada vis tiek bus gerai. Turi būti gerai.

Viršelio nuotrauka iš portalo WeHearIt.com