Sukeltos kėdės ir dar mieganti baro aplinka. Mane pasitinka nuoširdi Virgitos šypsena. Prieš interviu pasiūlo kavos ir pavaišina bananu. Patogiai įsitaisome mėgiamiausioje Virgitos vietoje, prie pačio pirmo stalelio. Laiko nėra tiek daug kiek norėtųsi, tačiau nesinori skubėti. Pokalbis prasideda dar prieš išsitraukiant įrašymo įrangą ir jau tampa aišku, jog laukia neįtikėtinai įdomus pašnekesys.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ar laikote save kauniete?
Ir taip, ir ne. Gimiau ir mokiausi Kaune, tačiau studijuoti išvažiavau į Vilnių. Tikriausiai tuo metu stipriausiai ir jaučiausi kauniete, nes visada sakydavau, jog vat Kaunas tai tikrai gražesnis. Šiuo metu gyvenu Kauno užmiestyje, tai dabar – kaip kaunietė ir kaimietė vienu metu.

Koks Jūsų akimis žiūrint yra Kaunas?
Mažas, žalias ir provincialus.

Bet Kaunas – vienas iš didžiausių Lietuvos miestų
Lietuvos mastu jis yra didelis, tačiau pasaulio – mažas.

Lyginant aplankytus miestus ir Kauną, kokius didžiausius pliusus ir minusus įžvelgiate?
Be duobėtų gatvių man labai patinka tai, jog labai greitai galima patekti į norimą vieta, jis nėra klaidus, čia labai daug žalumos, lyginant su didesniais miestais ir jų dangoraižiais. Vietoje to – pušynai ir net dvi upės. Tačiau žmonės čia dažniau liūdni ir niūrus. Nors kauniečiai paprastesni, lyginant su Vilniumi. Tiesmuki ir labiau veiksmo žmonės. Ir vis dėlto Kaune yra tas stereotipas pasipuošti „kaunietiškai“. Galbūt kitur jie įvairesnis ir mažiau susivaržę.
Kokia mėgstamiausia Jūsų vieta Kaune? Gal turite slaptą kampelį?
Tikrai turiu ir jis tolokai nuo civilizacijos. Aš labai mėgstu Panemunėje esantį pušyną ir Smetonos alėją. Dabar ten sutvarkyta ir įrengtas pležas, tačiau net ir prieš pokyčius tai buvo man labai miela vieta. O jeigu voverę sutinku iš ryto, tai žinau, jog laukia tobula diena.

Jūs dirbate BO baro vadove ir tikriausiai gerai pažįstate visą barų sferą, matote ne tik Kauno dienos, bet ir naktinį veidą. Ar galima būtų sakyti, jog Kaunas turi išsiugdęs barų kultūrą?
Kaunas turi barų kultūra, tačiau man ji nelabai patinka. (Kodėl? Viskas anksti užsidaro, apmiršta. Jei ne senamiestis ir Laisvės alėja, tai visai tuščia būtų. Iš kitos pusės visi barai darosi vis panašesni vienas į kitą, išryškėja tinklų plėtra, o mažesni tiesiog užsidarinėja. Skandinaviškas, „išlaižytas“ stilius yra įdomus ir geras, tačiau, kai jo jau per daug, darosi nuobodu, trūksta įvairovės.

Pasigendu ir to žmonių ar žmogaus, kuris stovi už to baro pajautimo. Ateini į vieną vietą, kitą, trečią ir visur labai panašu ir trūksta dvasios.

Nuotrauka iš BO baro „Facebook“ paskyros

O koks yra BO?
Visų pirma, aš labai tikiuosi, jog jis yra draugiškas, paprastas, tolerantiškas. Tikiuosi tokį jį mato ir kiti. Viskas orientuota į paprastą, šiltą aptarnavimą, santykį su ateinančiu žmogumi kaip su draugu. Tai yra mūsų tikslas. Tai pat tikimės, kad ir klientai elgsis taip su mumis ir neturės tos įprastos nuomonės, jog yra visada teisūs ir visas aptarnaujantis personalas šliaužios aplinkui.

BO yra vienas iš seniausių Kauno barų. Kaip manote, kokia yra ilgaamžiškumo paslaptis?
BO sėkmės paslaptis yra tai, kad mums tai labiau yra hobis nei verslas. Kai renkamės ar daugiau užsidirbti, ar padaryti kitus svarbius, tarkim, dalykus bare, dažnai kiti dalykai tampa prioritetu. O atlygį lyg ir atidedam ateičiai. Aš mąstau apie žmones, kurie yra susiję. Tiek kolegos, tiek klientai, tiek „tikrinantys“ žmonės. Turi būti santykis kaip tarp draugų ir partnerių, bendraminčių, o ne aš ir tu. Pavyzdžiui, jei esu klientas, tai visada teisus arba jei esu vadovas, tai žinau, kaip daryti ir man tavo žodis nėra svarbus. Tokiuose lygmenyse svarbiausia yra partnerystė.

BO tik kauniečių baras?
Didelė dalis klientų yra iš Vilniaus, dalis išvažiavusių iš Kauno, tačiau visada grįžtančių į BO. Pamenu vieną istoriją. Kai dirbau kitoje įmonėje ( daug didesnėje už BO, turinčioje du prekinius ženklus,), ta įmonė kreipėsi į banką dėl paskolas. Tuo metu vadovavau aš ir Vilniuje vyko svarstymas, nes savininkai neturėjo ženklaus finansinio kapitalo. Paskolą gavo, nes buvo akcininkai ne tik prašančios įmonės, bet ir BO. Pagrindinis argumentas tapo tai, jog jie buvo vieni iš BO akcininkų ir tai buvo kaip pagrindimas, jog tai teisingai ir atsakingai veikiantys žmonės. Taip mežesnė įmonė padarė gerą didesnei.

Jūs vadovaujate BO. Kaip užėmėte šias pareigas ir kiek laiko jau tai darote?
Dirbu jau aštuonis metus ir esu viena iš trijų vadovų, nes barą sukūrė trys žmonės, vadovavo pasikeisdami ir aš esu tos trečios šeimos atstovas. Savo didesnių nuopelnų nematau, tiesiog taip susiklostė. Prieš tai vadovavęs žmogus pavargo, išsisėmė (taip atsitinka dirbant šioje srityje) ir kaip iškilo klausimas „o kas toliau?“ taip paprastai besikalbant, atsakiau „tai gal mes (aš ir mano vyras Ramūnas – vienas iš įkūrėjų)“. Gyvenime kartais taip susiklosto, jog tu į kažkokį išorės impulsą reaguoji arba ne. Viskas vyksta intuityviai. (Prisiėmėte didelę atsakomybę)Tai man neatrodė didelė atsakomybę, nes atėjau iš didesnės įmonės su keliais parduotuvių tinklais, tai pradžioje atrodė maža veikla, vienas mažas „bariukas“ ir nebus ką daryti.

Ar pasitvirtino? Ne (juokiasi). Visai nepasiteisino pirminis įspūdis. Čia kita sritis, kuri apima ne tik dieną, bet ir naktį, neši atsakomybę už žmonių saugumą, alkoholis ir maistas.

Ar nesigailite?
Nėra gyvenime dalykų, dėl kurių gailėčiausi. Viskas, ką padariau arba buvo labai smagu, arba įdomu, arba tiesiog kažko išmokė. Aš manau, kad čia tokia gera ir naudinga patirtis ir jei kažkas nesiseka, tai duoda daugiau naudos, nei lengvai pasiekiami dalykai.

O kokių asmeninių savybių tai reikalauja?
Žonglieriaus sugebėjimų! Su daug kamuoliukų vienu metu. Darai tiek daug darbų vienu metu, jog kartais jautiesi kaip besmegenis: galvoje kokios šešios veiklos ir tau reikia jas susidėlioti ir įgyvendinti, kas svarbiausia. Daug skirtingų gebėjimų ir daug kompetencijos. (Bet minėjote, jog jau turėjote patirties didelėje įmonėje) Prieš pat BO dar teko padirbėti konsultavimo srityje: mokiau žmones klientų aptarnavimo ir net vadovavimo. Ir tai labai juokinga, nes visa gyvenimą jaučiuosi, kad mokausi pati, visada yra labai daug ko sužinoti ir visada neužtenka patirties, kurią sukaupei, nes yra daug ko išmokti.

Mane gąsdina tie žmonės, kurie įsivaizduoja, kad žino viską ir visko yra patyrę, dar gali išmokyti kitus – tai čia yra ne mano atvejis. Visą laiką tenka kažko išmokti.

Nuotrauka iš BO baro Facebook paskyros

Iš vienos pusės, tokie pagrindiniai, kertinai principai išlieka, bet mano siekiu yra ne vienišius vadovas, kuris remiasi žmonių, su kuriais dirba, nuomone.

BO neformaliausias baras Kaune. Kuo ši vieta Jus kaip asmenybe praturtina?
Visada yra taip, kad tenka perimti laiką, kuriame gyveni, naujos technologijos ir net kalba, kai norisi klientą pakalbinti.

Man visada buvo įdomūs, kitokie žmonės: kitaip apsirengę, kitaip kalbantys, kitaip besielgiantys. Nors išoriškai mano išvaizda to neatspindi, tačiau visada mėgau dirbti su kūrybiškais, išskirtiniais asmenimis.

Išskirtiniai yra ir BO klientai. Man smagu į juos pažiūrėti, paklausyti, nes jie kitokie, nei daugelyje Kauno barų. Pas mus susirenka užsieniečiai, menininkai, studentai, „neformalai“.

Kaip renkatės darbuotojus? Kokie reikalavimai šioje darbo vietoje, nekalbant apie patirtį?
Per pirmas sekundes atidarius duris ir žinau, ar norėčiau, kad man tas žmogus kažką pasiūlytų, ar norėčiau jį matyti už baro. Vertinu tikrumą ir autentiškumą. Iš kitos pusės norisi, kad sutaptų vertybės ir požiūris į problemų sprendimą: jei kažkas negerai, kad nepabėgtų supykęs, o ateitų ir pakalbėtų.

Ar yra kokių nemalonių atsiminimų, patirčių nutikę per darbo metus?
Kai nemalonumai praeina, tai jų nebevertini taip. Aš labai emocionali. Kai tarkim kolektyvą palieką žmogus, tai labai susinervinu, manau tai žmogiška, bet vėliau suvokiu, jog gyvenimas tęsiasi ir visur pilna galimybių. Pasimiršta tos patirtys ir neatrodo skausmingos. Aš esu žmogus, kuris prisimena geras akimirkas.

Tai gal galite papasakoti įsimintiną gražią akimirką.
Mūsų svečiai, klientai, draugai dažnai atsineša kažką ir pasidalina su kolektyvu: kanelių, lašinių, tačiau gavome ypatingą dovaną, BO 20-mečio proga, nuo vienos iš seniausių klienčių. Ji atnešė nepaprastai gražų lovelį, kuriame buvo pasodinti trys skirtingų rūšių čili pipiriukai. Svarbiausia, jog tai buvo labai orientuota į mūsų barą ir jo istoriją, nes tikriausiai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome ruošti čili sriubą.

Dabar šiek tiek apie Jus pačią. Minėjot, jog BO yra hobis...

Vaikas (juokiasi). Kaip mano sūnus sako: „tai yra mūsų sesė, kuri gauna daugiausiai dėmesio“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ką paveldėjo iš Jūsų tada BO?
Nieko, čia tas vaikas, kuris pats savaime gimė ir gyvena savo gyvenimą. Kartais galvoju, jog darau taip, kaip noriu, o išpuola taip, kaip reikia.

Ką vis dėlto mėgstate veikti, kai nesirūpinate savo BO „vaiku“?
Labai daug. Mėgstu knygas, nors skiriu mažiau laiko popierinių knygų skaitymui, bet klausausi labai daug audio knygų. Važiuojant automobiliu, darant namuose darbus visada su ausinėmis.
Kelionės. Jei jau patys negalime, tai priimame turistus iš kitų šalių per „Couchsurfing“ programą. Iš Japonijos, Kanados ir kitų šalių turėjom lankytojų. Labai praturtina kultūrine prasme: pokalbiai, istorijos, palieka savo klausomos muzikos, sapnų gaudyklių. Labai gera patirtis keliauti nekeliaujant. Jei keliaujame gyvai, tai nemėgstam prabangių, suplanuotų kelionių. Mažas viešbutukas, o jei jo ir nėra – tai dar geriau (Palapinės?) O taip! Labai puiki patirtis. Vienoje iš pirmųjų kelionių į Vokietiją – Prancūziją apsistojom lauke. Pasistatėm palapinę ir norėjom arbatos išsivirti, kuomet atvažiavo didelis, grėsmingas džipas. Pagalvojom, jog jau papuolėm. Išlipo labai draugiškas vyrukas ir paaiškino, jog esame privačioje teritorijoje ir čia būti negalima. Negana to, pasiūlė apsistoti pas juos, dar neįrengtame name, suręstoje pašiūrėje. Ir picos iškepė, ir vynu pavaišino ir suteikė nakvynę.

Jei reikėtų pasirinkti vietą, kurioje norėtumėte apsigyventi, kur tai būtų?
Visada galvojau apie Ispaniją, bet po kelionių į Azijos šalis įsimylėjom šį žemyną. Man dažnai būna, jog atvažiuoju į vietą ir pajaučiu, jog galėčiau čia gyventi. Einu gatve, matau nuomojamas patalpas ir galvoju, jog čia galėtų būti kavinė arba maža šeimos parduotuvėlė. Ta vieta tampa artima, o kultūra priimtina.

Kažkada sakiau, kad neišvažiuosiu iš Lietuvos, o dabar atrodo galėčiau būti daugelyje vietų, gal net vienu metu….

O pasiimtumėte su savimi BO, jei tilptų į lagaminą?
Ne. Norėčiau palikti kitam jaunam žmogui. Aišku, didelius reikalavimus turėtų atitikti, bet svarbiausia jis turėtų būti šiltas, mylintis žmones, mėgstantis dirbti ir labai daug dirbti, sugebantis puikiai vadovauti. Jei ateitų toks žmogus, tai palikčiau.

Kaip matote save, BO, Kauną po 10 metų?
Save matau labai panašiai – laimingą, sveiką, kažką įdomaus veikiančią. BO – sėkmingas, toks pat draugiškas ir paprastas tik su lauko terasa, o Kaunas – daugiau šypsenų ir daugiau laimingų žmonių.

Net ir išjungus diktofoną nebaigiame šio malonaus pasikalbėjimo. BO ne tik unikalus savo idėjomis, išvaizda ir žmonėmis, kurie ten leidžia laiką, BO – turi nepaprastai puikią „mamą“, konservatyvios išvaizdos ir laisvos sielos moterį.