Trumpai papasakok apie save.

Mėgstu daug kalbėti, tačiau ne apie save. Lengviau randu dalykų, kuriuos savyje dar turėčiau stipriai tobulinti, na, o su pagyrom sau…. Čia jau sunkiau. Šiuo metu studijuoju VDU Muzikos akademijoje, atlikimo meną – džiazinį dainavimą. Lygiagrečiai su studijomis aktyviai koncertuoju. Manau galima pasakyti, kad koncertai yra neatsiejama šių studijų dalis, nes dirbame tam, kad atėjus laikui, būtume profesionalūs savo srities atstovai. Muzika man nėra tiesiog profesija ar mokslas, į kurį aš gilinuosi, tai – mano gyvenimo būdas. Ji – viena iš didžiųjų mano meilių ir aistrų. Esu vietoje nenustygstanti idealistė. Neretai pritrūkstanti kantrybės, tačiau turinti stiprų, neišsenkantį tikėjimą. Be viso to, daug šypsausi. Pabrėžiu tai, nes manau, jog šiuolaikiniame pasaulyje to labai trūksta, visi esame pavargę, prislėgti, o gal tiesiog „neturime laiko“ džiaugtis.

Kada prasidėjo tavo muzikinis kelias?

Mano muzikinis kelias prasidėjo dar vaikystėje. Darželyje buvo paskelbta, jog atvyks muzikos mokytoja, kuri rengs perklausas vaikams, ir tikrins, ar jie turi duomenis mokytis muzikos. Tai sužinojusi bėgau pas mamą, kuri dirbo auklėtoja tame pačiame darželyje, čiupau ją už rankos ir pranešiau, kad turime skubėti į salę, nes aš tikrai labai noriu groti pianinu. Labai myliu savo mamą už daugelį dalykų, bet ypač už tai, jog tiek man, tiek mano vyresnei seseriai, visada leido būti tuo, kuo norėjome būti. Prisimenu, kad einant salės link, ji pradėjo mąstyti, kas būtų geriau ir kreipėsi į mane: „Lina, o gal tu labiau smuiku nori groti? Pianinas didelis, nebus net kur bute pastatyti…”. Aš, žinoma, sutikau. Tiesą pasakius, tuo metu, turbūt būčiau sutikusi groti bet kuo, nemanau, jog supratau, į ką veliuosi. Bet tai ir yra tie „lemtingi gyvenimo atsitiktinumai“, kurie nukreipia tuo keliu, kuriuo ir turėtum eiti, ir tau belieka eiti juo atvira širdimi. Tikiu, jog instrumentą renkamės kaip ir antrą pusę – „kad charakteriai atitiktų“. Smuikas man pasirodė per daug kietas riešutėlis, buvo sunku susikaupti ir veikti disciplinuotai, tvarkingai, juk kiekvienas pirštelis turi būti savo vietoje. Ir vėl tie „lemtingi atsitiktinumai“! Pradėjau dainuoti ir pastebėjau, jog dainavimas, mano atveju, yra geriausias būdas save realizuoti. Taip įstojau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, džiazo ir estrados skyrių. Tenka pripažinti, jog kaip ir kiekvieną žmogų, taip ir mane, buvo apnikusios abejonės, tačiau jos tokiomis ir liko. Pabaigusi konservatoriją nekeičiau krypties, toliau einu tuo nelengvu, bet be galo džiuginančiu keliu.

Pasirinkai studijas VDU. Kodėl?

Dėl VDU Muzikos Akademijos džiazo skyriaus dėstytojų. Tai yra jaunų, profesionalių, puikių ne tik pedagogų, bet ir atlikėjų, komanda. Nemanau, kad kitoje įstaigoje galėčiau gauti tiek žinių ir patirties, kiek gaunu dabar. Be to, nors ir sunku buvo prisitaikyti prie tvarkos, jog privalu lankyti ir universitetinius dalykus, dabar džiaugiuosi, nes Vytauto Didžiojo universitetas ugdo visapusiškai išsilavinusį žmogų. Man tai svarbu, nes dabar be baimės galiu kalbėti ir kitomis temomis, ne tik apie muziką.

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Gal gali nuskambėti kiek banalokai, bet mano laisvalaikis yra neatsiejamas nuo mano darbo, kaip ir darbas nuo laisvalaikio. Jau minėjau, jog muzika mano gyvenime yra visur. Be to, norint pasiekti gerų rezultatų, reikia be galo daug dirbti, aukoti daug laiko. Žinoma, kartais pavargsti, išsenki, bet kai pamatai, kiek pavyko pasiekti, tas darbas tampa labai džiuginantis. Kai „perdegu“, įvairinu laisvalaikį, tokiu metu mano prioritetas – miegas. Kartais net pasijuokiu iš savęs, kad esu panaši į mešką žiemą, nes pamiegoti tikrai mėgstu. Žaviuosi ir gamta. Manau, jog ji yra tobulas kūrinys –  grožis, harmonija ir ramybė viename.

Ką planuoji veikti baigusi studijas?

„Žmogus planuoja – Dievas juokiasi“- turbūt girdėjote tą citatą? Šiuo metu galiu tik spėlioti, nes manau, jog viską parodys laikas. Žinoma, siekis yra tapti atlikėja ir dovanoti kitiems muziką. Taip pat mėgstu darbą su žmonėmis, todėl pedagoginis darbas tikrai yra tame sąraše.

 

Mažai didelių miestų, kuriuose jaustumeisi ramiai ir jaukiai. Kaunas kaip tik toks.

Kokie 3 žodžiai ateina į galvą, kai išgirsti žodį „Kaunas“?           

Draugiškas, žydintis ir jaukus.

Papasakok apie savo pirmąjį apsilankymą Kaune.

Atvykdavome į Kauną su klase, kai dar mokiausi vidurinėje, bet pirmąja pažintimi laikau tą dieną, kai pradėjau mokytis konservatorijoje. Nesu tas žmogus, kurį traukia platusis pasaulis, būna priprantu prie vienos vietos, ir jau nesinori niekur eiti, nes ramu, gera, o kitur iš naujo reikia prie visko derintis. Tačiau Kaunas manęs neišgąsdino. Būna sutinki naują žmogų, pabendrauji vos kelias minutes, ir, atrodo, jis toks savas, toks pažįstamas. Taip man buvo ir su Kaunu.

Gyvenai ne tik Kaune. Kokių skirtumų pastebi tarp skirtingų miestų žmonių? Galbūt jų nėra?

Gimtasis mano miestas yra Šiauliai, bet didelių skirtumų nepajaučiau, nebent skiriasi stilius, kalbėsena. Labai myliu savo kaimą, kuris yra Papilės miestelyje. Ten nuo mažens praleisdavau visus savaitgalius ir vasaras. Visad maniau, kad tarp miesto ir kaimo žmonių yra skirtumų. Kaimo žmonės paprastesni, nuoširdesni ir šypsosi vieni kitiems daugiau, bet gal todėl, kad pažįsta vieni kitus. Nepaisant to, manau, jog žmogus visur yra žmogus, ir nesvarbu, kur jis gyvena, ar iš kur kilęs. Jei nori būti žmogumi – tai ir bus.

Ar pastebėjai pasikeitimų mieste nuo tada kai čia atsikraustei? Kokių?

Kaunas tikrai tvarkosi! Kai tik atvykau, dažniau išgirsdavau iš žmonių blogų pastebėjimų apie miestą, o dabar – giria. Man labai patinka piešiniai ant pastatų sienų. Smagu pro tokius praeiti, fantaziją žadina, pralinksmina. Miestas kupinas „mažų staigmenėlių“: nueini į Santakos slėnį, prisėdi, regis, ant paprasto suoliuko, o žiūrėk užrašas: „Šis suoliukas meilės“. Smagu, malonu ir džiugu. Iš savo, kaip menininkės pusės, turiu pasidžiaugti, jog Kaune bunda kultūra. Ypač šiais metais didelę iniciatyvą parodė Kauno menininkų namai.

Ar laikai Kauną išskirtiniu miestu? Kuo, tavo nuomone, jis kitoks?

Pasakysiu trumpai: mažai didelių miestų, kuriuose jaustumeisi ramiai ir jaukiai. Kaunas kaip tik toks.

Kas tave asmeniškai čia žavi labiausiai? Kuri vieta mieste yra tavo mėgstamiausia?

Man Kauną labiausiai puošia Nemunas ir Neris. Ryte, kai keliauju į Akademiją (kuri taip pat yra nuostabioje vietoje – ant Aleksoto kalno), einu per Aleksoto tiltą ir taip gera, taip gražu! Priverčia sulėtinti žingsnį, pamiršti apie rūpesčius ir pasigrožėti. Ypač pavasarį ar vasarą, kai saulė taip maloniai šildo. Dar dvi stebuklingos vietos: Santakos slėnis ir Pažaislio vienuolynas, man jie dvelkia ramybe.

Ką rekomenduotum nuveikti draugui, kuris savaitgalį nuobodžiauja mieste?

Savo ruožtu skatinu domėtis kultūra! Kaune yra daugybė muziejų, kurie supažindins su istorija, padės pasijusti taip, lyg tikrai būtum pats viską išgyvenęs. Be to, manau, kad  mūsų pareiga yra domėtis savo šalies istorija. O vakare galima ir į kokį koncertą nueiti. Netiesa, kai žmonės šneka, jog mažai renginių – tereikia domėtis.

Ko palinkėtum žmogui, kuris dar nežino, ką nori veikti gyvenime?

Klausyti širdies – ji žino.

 

 

 
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.