Kokias istorijas slepia Kaunas?

Kaunas – antrasis pagal dydį miestas Lietuvoje. Miestui yra taikomi tokie epitetai kaip Laikinoji sostinė, studentų miestas, Modernizmo architektūros sostinė. Būtent tarpukariu šis miestas iš carinės Rusijos vargano Šiaurės Vakarų krašto gubernijos centro virto europietišku, patogiu, pilnu energijos ir žmonių miestu.

Kaunas – antrasis pagal dydį miestas Lietuvoje. Miestui yra taikomi tokie epitetai kaip Laikinoji sostinė, studentų miestas, Modernizmo architektūros sostinė. Būtent tarpukariu šis miestas iš carinės Rusijos vargano Šiaurės Vakarų krašto gubernijos centro virto europietišku, patogiu, pilnu energijos ir žmonių miestu. Tuo metu Kaune kaip niekad virė žmonių gyvenimas, o kiekvienas bet kuriame name esantis kambarėlis turėjo savo istoriją. Taigi, kokios istorijos ir už kurių langų, papuoštų užuolaidomis ir kantriai stebinčių praeivius jau bene šimtą ar daugiau metų, glūdi?

,,Dabar stoviu labai ant judrios vietos. Čia yra pilna autobusų, pilna dūmų. O telegrafo stulpai kas keliasdešimt, dar mažiau, metrų. Reiškia, vienas prie kito, mediniai. Ir žmonių prisigrūdimas.“ – tokie pirmieji atsiminimai vyrauja skulptoriaus Roberto Antinio galvoje stovint Laisvės alėjoje. Jis savo vaikystę leido gyvendamas Laisvės alėjos 46 skaičiumi pažymėtame name, kurio kieme stovi dabar jau apleistas buvęs kino teatro ,,Laisvė“ (prieš tai pavadinimu ,,Forum“) pastatas. Robertas. prisimena, jog kadaise per langą su dideliu malonumu žiūrėdavo į minias, besibūriuojančias šalia šio kino teatro. Kartais tekdavę išvysti net ir kumščių pagalba užsiimti geresnę vietą eilėje prie kasų bandančius žmones. Tačiau teatro namų pastatas ne visiems buvo pramogai skirta vieta. Esą po pagrindinio įėjimo laipteliais gyveno benamis vaikas, pravardžiuojamas bezprizorniku. O kino teatro bilietų tikrintojas gyveno moterų tualete – būdamas vaiku skulptorius stebėdavo jį per langą. Turėjo jis tik sulankstomą lovą ir didelę keptuvę. Esą spėdavo ne tik išsimiegoti, bet ir papusryčiauti prieš darbą.

Skulptorius apie šią vietą kalba jausdamas jai ypatingą meilę bei prisimena kiekvieną jo name gyvenusį žmogų. Prisimena ir žydų šeimą, gyvenusią antrajame aukšte bei vėliau išsikrausčiusią į Izraelį. Robertas stebėdavo net kaip toje šeimoje maitinamas vaikas – tėvai iš pradžių įsikišdavo šaukštą sau į burną, o tik paskui vaikui.

Šiame kieme be ,,Laisvės“ kino teatro lankytojų vietiniai vaikai taip pat turėjo ką stebėti. Čia taip pat gyveno ir vadinamas gulbiatnikas (karvelininkas), kuris turėjo specialiai balandžiams surentęs būdelę ir buvo savotiškas kiemo simbolis. Jis ne tik kviesdavo balandžius pas save, bet juos vaikydavo, o paskui vėl kviesdavo. Turėjo savo sistemą ir mokėjo savotiškai bendrauti su paukščiais.

O į penktąjį aukštą atsikraustė Vokietijoje gyvenusios dvi moterys – teta ir dukterėčia, kuri jau buvo laikoma senmerge. Ją kaimynai supažindino su populiariausiu Kauno gipso liejiku – Janavičiumi. Kurį laiką pora buvo kartu, vėliau išsiskyrė ir pas moterį gyvenime atsirado kitas vyras – netoli gyvenęs, prisistatė jai kaip neseniai palaidojęs žmoną bei apsigyveno kartu. Naujasis Kazimieros vyras turėjo silpnybę rinkti įvairius geležies gabalėlius ir juos kauptis. Po kurio laiko jų namuose apsilankė milicija ir vyrą išvedė. Pasirodo, jog jo žmona mirė ne pati, tačiau vyras įkalė jai į pakaušį vinį bei negyvos žmonos kūną paslėpė jųdviejų bute po grindimis. Tada Kazimiera psichologiškai palūžo.

Kitoje Laisvės alėjos pusėje buvo kavinė ,,Tulpė“, kur eidavo ir skulptoriaus Roberto A. tėvas. Pastatas išties senas – populiariausioje miesto dalyje stūkso jau nuo 1850 m. Prieš čia įsikuriant ,,Tulpei“ šį vieta vadinosi ,,Konrado“ kavine, kuri buvo ypač lankoma Kauno inteligentijos bei menininkų. Čia vykdavo ir muzikos seansai, į kuriuos rinkdavosi įvairių pažiūrų žmonės, rašytojai, dailininkai, teatralai, muzikai, žurnalistai. Šį vieta buvo ypatinga – nuolat grojo gyva muzika, o ,,Konrado“ kavinėje plėtojosi ir kultūrinio luomo diskusinė atmosfera bei mezgėsi pažintys ir ilgalaikiai kontaktai.

Po Antrojo pasaulinio karo kavinė pervadinta ,,Tulpės“ vardu. Laikui bėgant patalpos buvo pakeistos neatpažįstamai ir bohemos jose beveik neliko. Tačiau tai nesustabdė kultūrinio luomo lankytojų pamiršti šią vietą. Pianistas Gražvydas Januškevičius prisimena, jog pirmą kartą ,,Tulpėje“ apsilankė 1969 m., kai pats dar negrojo. Bet būtent šioje kavinėje muzika jį ir patraukė – žmonės kalbėję, jog ten groja džiazą. Kaip pats apibūdina žmones, lankiusius šią vietą – visi būdavo gražiai apsirengę, solidūs, todėl ir pats stengdavosi apsirengti puošniau, kad įleistų vidun.

Įėjus į salę dešinėje pusėje būdavo staliukas, skirtas dviems. Ten visuomet sėdėjo architektas Naujalis. Prie to paties staliuko jis sėdėjo visą laiką nuo pat Smetonos laikų iki pat sovietmečio.

Gražvydas J. prisipažįsta, jog ir pačiam yra tekę groti trio šioje vietovėje, berods 1980 m. Grodamas du metus jis stebėjo ,,Tulpės“ užgesimą. Žmonių vis mažėjo. Galiausiai 2003 m. iš bohema vyraujančios kavinės įkurta drabužių parduotuvė. Vienintelis vyresniesiems miesto gyventojams primenantis dalykas apie šią vietą – ant Laisvės alėjoje esančių plytelių įamžintas ,,Tulpės“ vardas.

Ko gero vienas labiausiai išsiskiriančių pastatų Laisvės alėjoje – Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Nuo kitų šalia esančių pastatų jis skiriasi savo masyviu, belangiu fasadu. Deja, po šiuo metu veikiančiu zoologijos muziejaus pamatais slypi kitas šios miesto vietos paveikslas. Būtent šioje vietoje 1924 m. buvo pastatytas Centralinio Lietuvos žydų banko kooperacijai remti pasažas. Tai buvo bene vienas didžiausių pasažų mieste. Pasažu jis vadinamas, nes pagrindinis banko rūmų pastatas stovėjo sklypo gilumoje, o kiti korpusai – galais atgręžti į Laisvės alėją. Nepaisant to, jog pagrindinį šio pastato funkcija buvo bankas – jame čia buvo sukurtas ir visuomeninis centras, kuris siekė patenkinti augančią miesto pramogų paklausą. Pirmajame aukšte veikė parduotuvės, antrajame – atviras vasaros kinas, kavinė, biblioteka. Tačiau laikui bėgant pastato erdvės ištuštėjo ir pastate buvo įkurtas zoologijos muziejus. Deja, bet Antrojo pasaulinio karo metu pastatas buvo stipriai suniokotas, vėliau renovuotas. 1980 m. sunaikintos visos buvusio pasažo liekanos, o 1981 m. rekonstruotas muziejus ir vėl atvėrė duris lankytojams.

Muziejaus rekonkstrukciją pamena ir tuo metu šalia gyvenę žmonės. Vienas iš jų – rašytojas Herkus Kunčius. Rašytojas gyveno pastate adresu Laisvės alėja 110. Čia atsikraustė 1974 m. – tada, kai buvo pradėta muziejaus rekonstrukcija. Jis pasakoja, jog iš kiemo pusės besimatančių garažų ir virš jų įrengtų muziejaus patalpų anksčiau stūksojo dar vienas namas. Prasidėjus muziejaus rekonstrukcijai jis sugriuvo. Rašytojas teigia, jog pats matė, kaip tai įvyko ir tai įvardija kaip ,,atsivėrusią viso buto aksonometriją“, kur matėsi baldai ir ant jų sėdintys žmonės. Muziejaus renovaciją Herkus K. laiko komiška, nes stebėdamas visą procesą pastebėjo, jog čia dirbo tik 3-4 žmonės. Rašytojas sako, jog kieme gyvenusių žmonių kontingentas buvo ypač įvairus – nuo darbininkijos iki rusų karių. Tikriausiai dėl tokios įvairovės esą ir tvyrojusi slogi nuotaika kieme, kur suoliukus nusėsdavę laikantieji rankose butelaitį, o kiemo vaikai pareinantį iš mokyklos rašytoją apmėtydavę akmenimis.

Robertas A. dalindamasis prisiminimais apie Laisvės alėjoje esančius žmones iš pradžių prisimena moterį, dėvinčią ilgas sukneles bei vaikščiodavo užsidengusi juoda skarele pusę veido. Kitas įsimintinas žmogus, stebinęs miestiečius – žmogus be kojų, kuris buvo pasigaminęs savadarbį vežimėlį, keliaudavo po visą miestą. O Vilijampolėje gyveno jaunas vyras, kurio ūgis buvo vos virš metro. Tačiau sudėjimą jis turėjo tvirtą. Jis visuomet su savimi nešiodavosi taburetę ir uždarbiaudavo iš žmonių imdavęs po penkis rublius bei rodydamas savo lytinius organus, kuriais didžiavosi, mat, buvo gausiai apdovanotas.

Taigi, štai toks yra kitoks Kaunas, kokio savomis akimis nebepamatysime. Norint jį bent įsivaizduoti, kauniečiams ir miesto svečiams galima pasinaudojus internetine svetaine www.atmintiesvietos.lt.

Autorius
Deimante Mikstaite
Skaityti visas naujienas
Palikite komentarą

Autorius Deimante Mikstaite