Justinas Kisieliauskas – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, būsimas ekonomikos mokslų daktaras, kurio širdis kalba ne skaičiais, bet nuoširdžiais iš sielos gelmių besiskverbiančiais žodžiais. Ką jam reiškia miestas, kuriame gimė, augo ir gyvena dabar?

Justinai, koks buvo pirmasis apsilankymas Kaune, kurį prisimenate?
Kaune pirmą kartą apsilankiau tik išvydęs pasaulį. Konkrečiai tai buvo Kauno klinikos. Mama sakė, kad tas pirmasis apsilankymas buvo neramus – suprask, aplinka svetima, keista, gal net kiek gąsdinanti. Deja, pats nieko iš tos dienos nebeprisimenu. Pirmasis realus vaizdinys atkeliauja iš Kalniečių mikrorajono (ten tuo metu gyvenome). Menu kaip eidamas kieme išgirstu malūnsparnio gausmą. Akys kyla į dangų, pasiklysta kažkur šakose, matau sovietinių dėžučių namų fragmentus besimaišančius su dangumi ir saule. Menu, kad Kaunas tądien pasirodė it didelis, galimybių, garsų ir vaizdų (tiesa pilkokų) kupinas pasaulis, kurį man užaugus bus lemta išmaišyti.

Ar nuo pirmo prisiminimo pasikeitė požiūris į Kauną? Jei taip, tai kaip?
Kadangi mieste augau, teko matyti jo nuolatinį virsmą Kaunu. Jis keitėsi, jo veidas tai skilinėjo piktžaizdėmis, tai žydėjo it pavasarinė obelis. Kartu keitėsi ir mano požiūris. Kaunas buvo ir yra visoks. Jis nėra tik geras ar tik blogas. Kiekvienas mikrorajonas, kiekviena stambesnė miesto arterija, žinomesnis ar lankomesnis kampelis turi savitumą, kuris gali žavėti, ar priešingai – versti pasibjaurėti. Kad ir kokia valdžia būtų buvusi mieste, kad ir kokios mados būtų nudažiusios Laisvės alėją, kad ir kokiu rezultatu Žalgiris tais metais būtų sužaidęs savo paskutiniąsias varžybas, Kaunas niekada nepakeitė vienos esminės savo charakteristikos. Kaunas visada buvo, yra, tikiu ir bus – tikras.

Kokie 3 įsimintiniausi prisiminimai, įvykę Kaune bei ką kiekvienas iš jų reiškia Jūsų gyvenime?
Prisiminimų išties labai daug. Esu kaunietis, didi gyvenimo dalis praleista būtent šiame mieste, tad negaliu jų reitinguoti pagal reikšmingumą, mat kiekvienas yra svarbi asmenybės dėlionės dalis. Yra gražių prisiminimų, kaip antai naujų svarbių žmonių atsiradimas gyvenime. Gerai pamenu aplinką, laiką, orą, apšvietimą, šešėlius, nuotaikas, net kvapus. Yra ir ne tokių gražių prisiminimų, kurie susiję su skaudžiom netektim ar išsiskyrimais. Yra ir tokių, kurie nors ir neturėtų kelti kažkokių didelių emocijų (pavyzdžiui kasdienės kelionės kažkur), bet kelia. Stengiuosi vertinti ne tik praeities akimirkas, bet ir dabartį, dėl to kaskart eidamas, važiuodamas mieste, stengiuosi fiksuoti naujus vaizdus ir pojūčius, kuriuos sukelia Kaunas, tikėdamas, kad tie įsimintiniausi įvykiai Kaune nesiliaus, o vyks nuolat.

Kuo Jums Kaunas yra patrauklus?
Žvelgiant plačiai, Kaunas yra puikioje geografinėje lokacijoje. Iš čia netoli nei sostinė, nei pajūris. Žvelgiant giliau, be to, kad jis tikras, kaip ir jo gyventojai, Kaunas yra optimalus savo dydžiu. Teko gyventi įvairiuose Europos miestuose. Vienas tai per didelis (pvz. Londonas, JK), kitas – per mažas (pvz. Trento, Italija). O Kaunas… Kaunas yra tokio dydžio, kokio ir reikia. Miestas turi nedidelį, tačiau labai jaukų senamiestį. Arti nuo centro galima aptikti ir gamtos manifestų, tokių kaip antai Ąžuolynas, Nemuno sala, santaka. Kaunietiška kultūra su vis dar gaju treningu ir Kauno Žalgiriu taip pat priduoda savo žavesio. Bet kuris Kaune užkalbintas senjoras (o ypatingai tas, kuris lanko savaitgalinius senjorų šokius ar dirba vietinėje parduotuvėlėje) Jums gali papasakoti turtingą Kauno praeitį. Laikinosios sostinės statusas čia tikrai jaučiamas, o ypatingai senolių tarpe. Senjoros saulėtą dieną nepamiršta skrybėlaičių, o senjorai – varlyčių. Romantiškas miestas… O ypatingai saulėtą dieną santakoje.

O kodėl Kaunas gali būti nepatrauklus?
Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei mušt norėsi, tai ir lazdą rasi – sako. Galima kabinėtis prie keisto lietuviško estetikos suvokimo, atsispindinčio pavyzdžiui dažname miesto architektūros šedevre, pozityvo trūkumo miestelėnų kasdienybėje, savivaldybės spragų, nusikalstamumo… Tačiau Kaunas yra Kaunas ir būdamas Kaunu jis pamažu kratosi įvairių jį kamuojančių ligų.

Žinome, jog neseniai išleidote savo kūrybos knygą ,,Meilė etc.“. Ar Jūsų kūryboje Kaunas užima ypatingą vietą? Jei taip, tai kokią įtaką daro kūrybai?
Knyga gimė pačiame kūrybiškiausiame Kauno mikrorajone – Žemuosiuose Šančiuose. Šančiai išties gali pasigirti savičiausia miesto kultūra, kuriai žavesio įkrečia ne tik Nemuno pakrantė, bet ir itin bendruomeniški bei iniciatyvūs šančiškiai. Čia gyvena įvairios tautinės mažumos, kultūrinio ir mokslo pasaulio atstovai, o Juozapavičiaus prospektą puošia raudonosios Šančių kareivinės. Simboliška, kad vienoje jų ir gimė raudonos spalvos knygelė “Meilė etc.”.

Ar turite mėgstamą vietą mieste, kur lankotės laisvalaikiu? Kokia ji?
Ta vieta didelė ir visai netoli nuo namų. Tai Šančiuose esanti Nemuno krantinė. Jos pievos, vanduo ir už upės atsiveriantis Napaleono kalnas. Vaizdas, jausmas, garsas, kvapas ir visi kiti įmanomi pojūčiai ten fantastiški. Tai vieta, kurioje galiu užmerkt akis, giliai įkvėpti oro ir jausdamas lengvą vėjelį pasisemti pozityvaus noro gyventi ir kurti.

Kuo Kaunas išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų?
Kartosiuosi sakydamas, kad tai tikriausias Lietuvos miestas. Su savo istorija, charakteriu ir veidu. Kauną galima mylėti, jo galima nekęsti, bet abejingu jam likti neįmanoma. Šitai girdėjau ne iš vieno užsienio svečio…

Jei turėtumėte galimybę kažką pakeisti šiame mieste – kas tai būtų?
Sako, pokyčiai prasideda nuo miestiečių. O aš keičiuosi. O “Kaunas tvarkosi” – tokiais kelio ir kitų objektų ženklais apsikarstęs miestas. Norisi pridurti, kad miestas ne tik tvarkosi, bet ir keičiasi taip pat. Tikiu į gera, dėl to norisi, kad viskas tiesiog vyktų, pradedant manim, mano kaimynais, šančiškiais ir likusiais kauniečiais. Nemažai dalykų jau pasikeitė, nemažai dalykų vis dar stebina, bet juk tuo miestas ir žavus, kaskart apnuogindamas savo gyventojų veidus – kartais besididžiuojančius savimi, kartais susigėdusius.

Ko norėtumėte palinkėti Kaunui?
Noriu palinkėti vieno – neišblėstančio tikrumo!