Kauno futbolo mokyklos trenerė Jolita Kličiūtė  išsiskiria tuo, jog ji ne tik myli futbolą, bet ir gyvena juo. Jolita nuo mažens žaidžia futbolą, yra atstovavusi Lietuvos moterų ir merginų U – 17 ir U – 19 futbolo  rinktinėms, o dabar treniruoja mažąsias futbolininkes. 

Kodėl treniruoti  pasirinkote būtent kaunietes?      
Tai tikrai labai įdomi istorija. Aš niekada net negalvojau, kad būsiu trenerė ir iš tikrųjų bėgau nuo futbolo. Kai stojau mokytis  į universitetą Kaune, aš net nesirinkau trenerės specialybės. Aš labai norėjau mokytis turizmo ir sporto vadybą Lietuvos sporto universitete (tada tai buvo Kūno kultūros akademija). Bet taip gavosi, kad aš įstojau į socialinę pedagogiką. Žinoma, žaisti futbolą mėgėjiškai norėjau ir toliau, bet apie darbą su vaikais niekada negalvojau. Net stengiausi vyti nuo savęs tokias mintis. Bet jau pirmo kurso pabaigoje gavosi taip, kad viena futbolo trenerė, kuriai aš padėdavau, pasiūlė žaisti už Kauno komandą ir mainais už tai gauti darbo valandų futbolo mokykloje . Na, pagalvojau, kad kol mokysiuos tai bus labai gerai, juolab ir darbo, ir studijų grafiką buvo lengva suderinti.  Iš tiesų, kol mokiausi, buvo tokia mintis – ai, čia kol pasimokysiu, truputėlį padirbėsiu ir eisiu dirbti pagal savo specialybę. Tai taip gavosi, kad praėjusių metų spalio 1 d. buvo 14 metų kaip aš dirbu trenere. Ir net nebeįsivaizduoju savęs niekur kitur, nes čia jaučiuosi atradusi save, toks darbas man iš tikrųjų teikia malonumą. Ir net nebežinau, ką kito galėčiau ir sugebėčiau dirbti. Taip atsidūriau Kaune ir čia likau.

Jūs ne tik treniravote, o ir pati žaidėte futbolą?
Taip, kelis metus dar žaidžiau už Kauno moterų futbolo komandą, taip pat dar dirbdama ir studijuodama žaisdavau už Lietuvos moterų futbolo rinktinę, vėliau man teko pasirinkti ar aš pradedu dirbti rimčiau, ar tik mėgėjiškai žaidžiu futbolą ir už tai nieko negaunu, ar dar kažkokį kitą darbą pasirinkti, bet aš pasirinkau treniravimą. Nutraukiau savo kaip žaidėjos karjerą ir tada teko šiek tiek padirbėti Lietuvos moterų rinktinės trenerio asistente, taip pat merginų U-19 ir U-17 rinktinių trenerio asistente. Su laiku mergaičių, žaidžiančių futbolą, vis daugėjo ir daugėjo. Atsirasdavo viena, kita komanda. Tada supratau, kad visur geras tu nebūsi ir reikia kažką pasirinkti. Jeigu atiduodi save rinktinėje, tai tada nukenčia tavo komanda. Todėl ir pasilikau treniruoti savo komandą.

O kada jūs pradėjote žaisti futbolą?
Aš pati pradėjau žaisti būdama 4 – oje klasėje. Žaidžiau už Ukmergę tol, kol baigiau mokyklą ir pabaigiau tuo pačiu sporto mokyklą. Paskui dar taip gavosi, kad kokius 3 metus žaidžiau už Kauno moterų futbolo komandą.

Ar daugėja mergaičių, norinčių žaisti futbolą?
Taip, tikrai daugėja. Atsiranda vis daugiau moterų futbolo komandų, kurios yra tikrai stiprios ir užima gan aukštas pozicijas. Daugiau dėmesio moterų futbolui skiria Lietuvos futbolo federacija.

O kas Jums buvo sunkiausia persikėlus į Kauną gyventi? Kokius iššūkius Kaunas davė kaip miestas?
Mano treneris Ukmergėje buvo labai griežtas. Mūsų komandai treniruotės ir varžybos buvo šventas dalykas, o atvažiavus į Kauną pastebėjau, kad čia merginoms tai nelabai rūpi. Požiūris į futbolą skyrėsi kaip diena ir naktis. Man yra įstrigęs vienas atvejis: važiuojam į varžybas, visos jau susirinkusios ir prieš pat mums įlipant į autobusą gaunu žinutę „Nevažiuosiu į varžybas, nes einu pas draugę į gimtadienį“, o mums tos varžybos buvo tikrai labai svarbios. Tai man pasirodė kažkas nesuvokiamo. Žinoma, aš su savo noru ir užsidegimu galvojau, kad pakeisiu merginų supratimą apie treniruotes ir varžybas, bet keistis teko man pačiai. Kai pati atsisakiau žaisti ir pradėjau daugiau dėmesio skirti komandos treniravimui, aš turėjau tikrai daug permąstyti. Jei aš tikrai noriu kažką pasiekti ir noriu čia likti dirbti, aš turiu kažką keisti. Supratau, kad aš negaliu dirbti tokiais metodais, kokiais norėčiau dirbti ir kokiais dirbo mano treneris, nes pamačiau, kad čia visiškai skirtingi žmonės, visai visai kitokios mergaitės negu ten, kur aš užaugau.

Tie pirmieji metai Kaune buvo tikrai nelengvi, nes man, atvažiavus iš kaimo į Kauną, buvo sunku užsitarnauti pasitikėjimą tokių merginų, kurios 2 -3 metus žaidžia už Kauno futbolo komandą. Pora merginų net buvo vienmetės su manim, o man reikėdavo vesti joms treniruotes. Tai tikrai buvo sunku. Buvo visokių minčių pasitraukti ir nedirbti, bet gal tiesiog tuo savo užsispyrimu ėjau toliau. Kai vienos durys užsidarė, tada ėjau ir ieškojau kitų.

Aišku, aš nesakau, kad Kaunas blogas miestas, bet atvažiavus man, kaimo vaikui,  tos merginos man iškart buvo etiketę užklijavusios, kad aš  kaimietė, atvažiavusi čia iš kažkokios Ukmergės ir dar drįstu joms vadovauti. Tikrai labai daug patyčių visokių buvo, apkalbinėjimų, nes Kauno komanda tuo metu visą laiką pralaimėdavo varžybose prieš Ukmergę, o čia dar atvažiavo kažkokia iš Ukmergės ir mums vadovauja, veda treniruotes. Tikrai buvo kažkaip labai sunku, ir kaip sakau, labai skyrėsi kauniečių požiūris į tą patį sportą.

O ką manote, ar dar vyrauja tas stereotipas, kad jei moteris žaidžia futbolą tai ji suvyriškės ir bus šleivom kojom?
Na, aš dar susiduriu su tokiais žmonėmis, kurie taip galvoja. Net yra buvę atvejų, kai tėvai draudžia mergaitėms eiti į treniruotes, nors jos pačios to labai nori.

Grįžtant prie Kauno, kokia vieta Jums yra mieliausia, į kurią visda norite sugrįžti, leisti laisvalaikį?
Oi, man labai patinka vieta prie Pažaislio vienuolyno. Būtent tas kraštas, kur Kauno marios. Man tai kaip atsipalaidavimo vieta, ji man yra kažkas tokio ypatingo, labai ten atsigaunu. Gal dėl to, kad vanduo ir šiaip tas pats vienuolynas, gera tokia aura. Ir dabar, kai pradėjau dirbti vienoje mokykloje, kuri yra Senamiestyje, aš kažkaip ankščiau gal nebuvau atradus, mačius to Senamiesčio, o dabar kiekvieną penktadienį, po visų darbų, aš einu per tą Senamiestį ir kiekvieną kartą vis ką nors  naujo atrandu. Kiekvieną kartą kažkas kitaip. Nežinau, man tai labai patinka. Aš nusiperku kavos ir  einu Senamiesčio gatvelėm visai neskubėdama namo.  Tuo pačiu ir galvą pravėdini po visų darbų, atsigauni.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.