Pripažinkime, šiame XXI amžiuje teatras kaip tokia institucija ar laisvalaikio praleidimo vieta vis labiau apleidžiama. Šiuolaikinis žmogus mieliau renkasi praleisti vakarą žiūrėdamas televizinius projektus ar naujausius filmus, negu teatre stebėti spektaklius. Atsižvelgdami į tai dauguma teatro režisierių stengiasi įtikti publikai ir stato lengvo turinio, neįpareigojančius spektaklius – taip neretai pamiršdami pagrindinę teatro funkciją, kuri nusistovėjusi jau ne vieną šimtmetį. Taigi, iškyla klausimas – ar šiuolaikinei visuomenei reikalingi teatriniai pastatymai, kuriuose atsispindėtų mūsų istorija, kuriuose būtų apžvelgiamos istorinės Kauno asmenybės?

Atsidarę bet kurio Lietuvos teatro internetinį portalą, jūs išvysite daugybę įvairiausių sceninių pastatymų. Pradedant V. Šekspyro baigiant M. Ivaškevičiaus pjesėmis. Ir tik keliuose teatruose galima išvysti istorinių pastatymų, kurie byloja apie mūsų praeitį. Vienas tokių – 2011 m. dienos šviesą išvydęs režisieriaus Gyčio Padegimo pastatymas „JAH“ Nacionaliniam Kauno Dramos teatre (toliau NKDT). Spektaklyje pasakojama lietuvių rašytojo, modernistinės literatūros Lietuvoje pradininko J. A. Herbačiausko gyvenimo istorija. Kūrinio pavadinime užkoduoti šios išskirtinės tarpukario Lietuvos asmenybės inicialai.  Pjesės autorius ir režisierius Gytis Padegimas J. A. Herbačiauskui skiria spektaklio protagonisto vaidmenį. Jis – visuomenės atstumtas kvailys, už savo idealus kovojantis lietuviškasis Don Kichotas, ateities pranašas, numatęs ir Sovietų Rusijos keliamą pavojų. 10 metų tarpukariu Kaune gyvenusi asmenybė, teatro žiūrovams ir teatro vadovams nepaliko didelio įspūdžio. Tiesą sakant, gal dėl to, kad spektaklis buvo rodomas vos du metus, keliamas iš vienos scenos į kitą, kaltesni yra patys teatre dirbantys žmonės, kuriems pasirodė, kad šis spektaklis neneša dvasinės, o galbūt ir materialios naudos. Todėl parodytas vos keliolika kartų, jis buvo išbrauktas iš repertuaro.

Nuotrauka iš spektaklio ,,JAH“ (aut. D. Stankevičius)

Nepaisant to, kiek kartų jis buvo parodytas, kiek kritikos, ar kokios naudos kam atnešė, tai buvo vienas pirmųjų bandymų šių laikų žmonėms parodyti apie vieną iškilesnių Kauno tarpukario asmenybių. Negaliu nepacituoti teatrologės Rimos Pociūtės, kuri itin taikliai sako:  „Tas idėjas, požiūrius, kritiškumą visų ir bet kurių visuomenės procesų atžvilgiu – visa tai, kas sudarė humanitarinių ir socialinių mokslų ABC Europoje ano amžiaus pradžioje, ką jau J.A.Herbačiauskas mėgino perkelti į savojo meto Kauną – kai kam ir po šimto metų dar sunku suprasti”.  Taigi, galima daryti išvadą, kad didesnė dalis Kauno gyventojų, kurie, kaip ir minėjau pradžioje, mieliau laisvalaikį leidžia žiūrėdami televizinius projektus, prieš 5-erius metus dar nebuvo pasiruošę teatro scenoje matyti ir susipažinti su viena iškiliausių Kauno asmenybių.

Šiais sudėtingais laikais, kai demokratija daugelyje šalių darosi tarsi nebereikalinga, Kazys Grinius mums yra svarbus pavyzdys.
(Spektaklio ,,Alksniškės“ režisierius Gytis Padegimas)

 

Nepaisant, JAH sėkmės ar nesėkmės, režisierius Gytis Padegimas, 2017 m. vasario 16 d. dabar jau Kauno
miesto kameriniame teatre (toliau KMKT) pristatė spektaklį apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą Kazį Grinių. Spektaklis pavadinimu „Alksniškės“ labiau primena dokumentinį filmą, kuriame itin taikliai atkuriamas to meto žmonių mąstymas, buitis, tarpusavio santykiai. Paklaustas, kodėl dabar, 2017 metais, jis ryžtasi statyti tokį spektaklį, režisierius beveik negalvodamas atsako: „Visų pirma – tai yra mūsų istorija, Kazys Grinius buvo didi asmenybė tuo laikotarpiu, kuris ne tik buvo politikos veikėjas, bet ir puikus medikas. Kažkodėl daugiau dėmesio yra skiriama A. Smetonai, o K. Grinius, atrodo, kad yra nustumtas į šoną, nors jis tikrai nebuvo prastesnis už pastarąjį. Priešingai“ – sako režisierius Gytis Padegimas.

Nuotrauka iš spektaklio ,,Alksniškės“ (aut. D. Stankevičius)

Gruodžio 17 d. buvo minimos prezidento Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės. Ta proga – istorinėje Lietuvos Prezidentūroje Kaune buvo perskaityta ir visuomenei pristatyta paties režisieriaus rašyta pjesė. Po kiek mažiau nei dviejų mėnesių – KMKT turi naują, istorinį, ir labai drąsų spektaklį. Vasario 16, 18 ir 23 dienomis įvykusios spektaklio premjeros susilaukė daug gražių žodžių, esą tai puikus darbas, kurį privalo pamatyti kiekvienas save mylintis ir gerbiantis lietuvis, nes tai visų mūsų istorija, kurios, greičiausiai, jūs nebūsite žinoję.

Taigi, galima daryti išvadą, kad istorinių pastatymų Kauno teatruose galima rasti, tačiau klausimas, kiek jie yra aktualūs nūdienos žmogui. Simonas Daukantas yra pasakęs „Tauta, nežinanti savo istorijos, pasmerkta išnykti“.  Kaunas nuo seno garsėjo kaip tikrų lietuvių miestas, saugantis tradicijas, todėl net 21 amžiuje, kuomet žmonės mieliau sėdi ,,Facebook’e“, nei skaito lietuvių istoriją, yra didelė tikimybė, kad Lietuva neišnyks.