Augustinas Matulevičius: ne miestas kuria prisiminimus, o tu jame!

Augustinas Matulevičius – trečio kurso, Kūrybinių industrijų studentas, Vytauto Didžiojo universitete bei freelanceris operatorius. Vaikinas teigia, kad studijos Kaune – likimo suplanuotas posūkis, kuriuo šiandien be galo džiaugiasi.

Augustinas Matulevičius trečio kurso, Kūrybinių industrijų studentas Vytauto Didžiojo universitete bei freelanceris operatorius. Vaikinas teigia, kad studijos Kaune – likimo suplanuotas posūkis, kuriuo šiandien be galo džiaugiasi.

Augustinai, pradėkime nuo paprasto klausimo. Galvodamas, kur stosi mokytis rinkaisi tik universitetą, ar įtakos pasirinkimui turėjo ir miestas?

Jeigu atvirai, miestas, kuriame mokysiuosi man buvo vienas didžiausių prioritetų. Kažkodėl tvirtai tikėjau tuo, kad  pasirinktas miestas taps vieta, kurioje kursiu ir tolimesnę ateitį. Vis dar tuo tikiu.

Kodėl tavo pasirinkimu tapo būtent Kaunas?

Iš tiesų, pirmasis mano pasirinkimas buvo Vilnius. Esu provincijos vaikas ir mintis, kad kada nors mano namais taps didžiulės sostinės gatvės nepaprastai žavėjo. Tačiau atsitiko kitaip – įstojau į VDU. Neabejoju, kad taip buvo likimo suplanuota, visiškai to nesigailiu.

Koks tavo požiūris į Kauną?

Pradėjęs gyventi Kaune jį pamačiau visiškai kitokį, nei tais kartais, kai tiesiog prasukdavau pro šalį. Manau, kad čia yra visko, ko reikia jaunam žmogui. Kaunas turi daug spalvų ir vietų, skirtų tiek poilsiui, tiek aktyviam laisvalaikiui. Nori šurmulio ir veiksmo – eini į Laisvės alėją arba nuostabaus grožio senamiestį, kur jaučiamas ne tik senovės dvelksmas, bet ir modernumas. Nori ramybės – leki į Nemuno salą, Ąžuolyno parką ar Panemunės šilą. Nori paplūdimio – keliauji prie Kauno marių. Na, bent jau man tiek ir užtenka. Šiame mieste netrūksta nei pramogų, nei kultūros, nei raminančios gamtos. Džiaugiuosi būdamas šio miesto dalimi.

Gimei ir užaugai Kalvarijoje. Ar nebuvo sunku prisijaukinti naują miestą? Galbūt susidūrei su kažkokiais sunkumais?

Kalvarija – mažas miestelis, todėl visiškai nekeista, kad vieni kitus pažįsta. Kas keisčiausia, kad nors ir pažįsta, bet yra vienas kitam svetimi. Atvykęs į Kauną išmokau gerbti kiekvieną žmogų, kaip laisvą sielą, kaip unikumą, kaip visišką individą, tikintį jam svarbiais dalykais. Supratau paprasto apkabinimo galią, man kur kas daugiau pradėjo reikšti tokie paprasti žodžiai, kaip AČIŪ ar ATSIPRAŠAU. Tikriausiai, tai ir buvo didžiausias sunkumas – suprasti, kaip galvoja kitoks nei tu, priimti jį ir atrasti save, tarp daugybės kitų.

Tavo darbas ir pagrindinis pomėgis – operatoriaus darbas. Tikriausiai, dažnai pasitaiko proga vaikštinėti miesto gatvėmis su kamera ir žvelgti į viską pro objektyvą. Kaip manai, galbūt būtent dėl šios priežasties Kauną matai visiškai kitaip nei aplinkiniai?

Net neabejoju, kad būtent taip ir yra. Nesumeluosiu pasakęs, kad žvilgsnis pro objektyvą padėjo atrasti ne tik Kauno grožį, tai man padeda atrasti beveik viską, ko ieškau.  Tikriausiai ir esu „čiudnesnis“ (keistesnis) nei kiti, nes į visas gyvenimo situacijas stengiuosi žvelgti keliais rakursais. Man sunku būti eiti tiesiai ir niekur nesidairyti, neieškoti smulkmenų ir įdomių kampų. Jeigu filmuojant nerasi kažko įdomaus, gražaus, spalvoto ir neįprasto – tavo galutinis produktas bus banalus ir nuobodus. Lygiai tas pats ir gyvenime.

Kaip studijos Kaune pakeitė tavo gyvenimą?

Atvykęs į Kauną ir pradėjęs studijuoti ėmiau ieškoti savęs, kur kas labiau vertinti laiką, šeimą ir tikrus draugus. Dar prieš atvykdamas į šį miestą išsikėliau tikslą, kad praplėsiu akiratį ir gilinsiu savo žinias filmavimo technikose. Tai iš esmės ir darau. Tikslingai mokausi ir einu savo svajonių link. O be viso to, stengiuosi būsi geras draugas ir žmogus.

Papasakok apie savo veiklą. Su kokiais projektais tau yra tekę dirbti? Kas įdomiausia operatoriaus darbe?

Dirbamas operatoriaus darbą išmokau ir sužinojau tikrai labai daug, tačiau nemanau, kad reikėtų pasakoti smulkmenas, nes žmonėms, kurie tuo nesidomi nebus nei aišku, nei įdomu. Pagrindinis dalykas, kurį supratau, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kalba savo kalba. Tad šiame darbe, kaip ir kituose, sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai išmoksi su žmogumi kalbėjo jo kalba.

Dirbau su daugybe projektų, sunku visus net prisiminti. Reikėtų dirstelėti į savo kambario sieną, kur sukabintos visos akreditacijos. Tačiau pagrindiniai projektai: FIBA Europos čempionatas Suomijoje, Žemaitijos ralis, ZoomBook.lt reklamos filmavimas. Dabar labiausiai laukiu, kol prasidės Andriaus Juzėno režisuojamos istorinės dramos „Pelėdų kalnas“ filmavimai. Darbas filmavimo aikštelėje man paliko neišdildomus įspūdžius.

Su aktoriumi Dainiumi Svobonu. „Pelėdų kalnas“ filmavime. 

Kaip manai, jeigu likimas tave būtų nubloškęs į kitą miestą ar tau būtų sekęsi lygiai taip pat? O gal būtent šio miesto aura ir žmonės tau leidžia atrasti tiek daug?

Žmogui reikia trijų dalykų iki visiško pilnatvės jausmo. Du iš jų jau radau: tikri draugai, su kuriais gali dalintis savo nuotaika ir mintimis bei darbas, kurį darydamas negalvotum, kad dirbi. Liko trečia. Galbūt ji dabar sėdi kažkur kavinukėje, jaukiai susisukusi į pledą ir skaito knygą.

Noriu pasakyti tai, kad miestas nėra pagrindinis dalykas. Svarbiausia taip, kaip tu jautiesi mieste, emocijos, kurias tau kelia aplinka, žmonės. Šiuo metu mano vieta – Kaunas.

Taigi neabejoji tuo, kad tavo ateitis Kaune?

Labai norėčiau ir toliau gyventi Kaune. Čia Lietuvos centras, viskas ko man reikia 100 kilometrų atstumu – gimtinė, sostinė. Na, tik jūra toliau, bet čia jau pati kalta (šypsosi). Tai miestas, kuriame yra begalės perspektyvų, kuriomis tikiuosi ir naudotis.

Manai, kad šiame mieste tikrai netrūksta galimybių jauniems žmonėms mokytis, tobulėti ir turiningai leisti laisvalaikį?

Ne miestas yra rodiklis tavo tobulėjimui ir laisvalaikiui, o pats TU. Tu renkiesi tai, kokiomis akimis matysi tą miestą ir visą tave supančią aplinką. Visada sakiau, kad reikia save apsupti kuo ryškesniais žmonėmis, tada net ir pats pilkiausias miestas taps ryškesnis. Juk ne miestas kuria prisiminimus, o tu savo prisiminimus jame.

Jeigu reikėtų kažką palinkėti šiam miestui, ko palinkėtum?

Kai grįžtu į savo gimtinę, ten randu daugybę prisiminimų visose miestelio gatvėse, kaimynų kiemuose ar net medžiuose, į kuriuos buvo velniškai patogu įsilipti. Norėčiau palinkėjimą skirti sau ir kiekvienam – kurkite šiame mieste kuo daugiau nuoširdžių ir šypsenas keliančių prisiminimų!

Asmeninio archyvo nuotraukos.

Autorius
Zivile Masyte
Skaityti visas naujienas
Palikite komentarą

Autorius Zivile Masyte