Marta Arminaitė: „Noriu matyti savo susikurtą idealų teatrą, kuris vis dar tikiu, kad egzistuoja“

Asmeninio M. Arminaitės archyvo nuotrauka.

Vytauto Didžiojo universiteto 3 kurso studentė Marta Arminaitė, dar būdama mokykloje svajojo apie vaidybos studijas. Tačiau suvokusi, kad teatro realybė yra kiek kitokia nei ją įsivaizdavo, Marta atsisakė vaidybos ir pasirinko kitą kelią.

Vytauto Didžiojo universiteto 3 kurso studentė Marta Arminaitė, dar mokykloje svajojo apie vaidybos studijas. Tačiau suvokusi, kad teatro realybė yra kiek kitokia nei ją įsivaizdavo, Marta atsisakė vaidybos ir pasirinko kitą kelią. Intensyvios repeticijos, psichologinė ištvermė, nuolatinis susitelkimas ir įsijautimas į kito vaidmenį – tai tik maža dalis iš aktoriaus kasdienybės dienoraščio. 

Kaune gimusi ir užaugusi mergina, šiuo metu teatre apsilanko tik kaip žiūrovė ir prisipažįsta, kad geri spektakliai visada užpildo tą tuštumą, kurios ji pasiilgsta ne vaidindama.

– Papasakok, kaip teatras atsirado tavo gyvenime?

– Teatras atsirado 10 klasėje. Visada norėjau pabandyti, bet nedrįsau. Kai pagaliau išdrįsau, nuėjau į VDU Rasos gimnazijos dramos būrelį. Mano teatro vadovas Arūnas Žemaitaitis buvo nuostabus gyvenimo ir teatro mokytojas. Šis žmogus teatru mokėjo sudominti kiekvieną, todėl greitai tai tapo ir mano kelio bei nuotykio pradžia. Taip po truputį įsiliejau į teatrinį gyvenimą. Lankiau spektaklius, domėjausi įvairiomis teatro rūšimis. Nuo 11 klasės iki pirmo kurso pabaigos vaidinau Kauno Mažajame teatre. Nors gerai pagalvojus, įsitraukti paskatino ir tėvai. Kai buvau visai maža, šeimoje buvome sukūrę lėlių spektaklį, netgi patys viską įgarsinę su muzika ir dainelėmis. Susikūrę lėles, pasidarėme ir  „sceną“, o tada spektaklį pristatėme savo svečiams, kuriais buvo mano seneliai ir tėvų draugai.

Asmeninio M. Arminaitės archyvo nuotrauka.

– Galbūt pirmosios svajonės apie aktorystę aplankė jau vaikystėje?

– Negalėčiau pasakyti, kad tai buvo vaikystės svajonė. Iš tiesų didelis noras mokytis aktorystės kilo gimnazijoje. Tik tada teatras tapo mano gyvenimo būdu.

– Kaip manai, kokios yra pagrindinės gero aktoriaus savybės? Ar jų įmanoma išmokti/įgyti? O gal jos daugiau priklauso nuo asmens būdo?

– Sunku pasakyti. Geras aktorius gali būti labai įvairus. Vis dėl to, manau, kad tai turėtų būti daugiau jautrus ir „gilus“ žmogus. Aktorius turi perskaityti daug literatūros nuo klasikos iki moderniausių kūrinių. Dažniausiai kiekvienam galima išmokti koordinacijos, dainavimo, judesio meno, tačiau charizma kyla is žmogaus vidaus – atrodo, kad vienas ją tiesiog turi, o kitas ne. Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir aktorystėje – norint tapti geru aktoriumi reikia įdėti daug darbo ir pastangų.

– Kokia yra aktoriaus kasdienybė? Ar tiesa, kad apie tau priskirtus personažus esi priverstas galvoti net naktimis?

– Dažnai žmonės galvoja, kad visi aktoriai mėgsta bohemišką gyvenimo stilių. Bet toli gražu! Jų kasdienybė labai įvairi. Dažniausiai prieš spektaklius daug savo laiko reikia skirti repeticijoms, kurios paprastai labai ilgos, dažnai varginančios ir, bent jau man, pačios smagiausios visame procese. Vakarais vyksta spektakliai. Kiek yra tekę vaidinti, sutikčiau, kad dažnai visą parą tenka galvoti apie priskirtą personažą. Savo kasdienybėje stebi kitus žmones, aplinką ir bandai ieškoti įvairių detalių, savybių ir kitų panašių dalykų, kuriuos bandai pritaikyti gimstančiam personažui. Bet yra daugybė teatro mokytojų, taigi kiekvieno metodai skiriasi, taip pat tai priklauso ir nuo paties aktoriaus bei jo asmenybės.

– Ar sunku įsikūnyti į vaidmenį, kurį mūsų visuomenėje lydi stereotipai arba tam tikros nuostatos? Gal priverčia geriau suprasti tokių žmonių problemas, keičia tavo suvokimą arba leidžia pažvelgti per kitą suvokimo prizmę? Ar esi kada nors susidūrusi su panašia situacija?

– Kiekvieną kartą kurdamas personažą stengiesi į jį pažvelgti iš įvairių plotmių. Žinoma, jei bandai įsikūnyti į stereotipų lydimo žmogaus personažą, tu privalai suvokti to žmogaus kasdienybę, jo pasaulėžiūrą, tad ir pačiam tenka pažvelgti į daugelį dalykų iš skirtingų pusių. Aktorystėje dažnai tenka nagrinėti įvairius dalykus. Prieš spektaklio kūrimą, dar ilgą laiką vyksta literatūros analizės, per kurias gilinamasi į spektaklyje norimas aptarti problemas, temas. Tam skiriama labai daug laiko, tad kiekviena tokia repeticija po truputį formuoja tavo vertybes ir požiūrį.

– Kokių sunkumų ir iššūkių kyla užsiimant aktoryste? Su kokiais sunkumais esi susidūrusi pati?

– Visų pirma, aktorius turi gyventi nuolatinėse paieškose, nes kūrybinis darbas to reikalauja. Nesvarbu ar tau gera nuotaika, ar bloga, tu turi susikaupti ir dirbti. Kitas dalykas, kuris vargino, tai nuolatinis sunkių temų nagrinėjimas. Smurtas, prievartavimas, filosofiniai gyvenimo klausimai ir panašiai. Dažnai norint išpildyti spektaklio temą, turi į ją labai įsigilinti, įsijausti. Dėl to aktoriai dažnai išgyvena. Pora kartų mano pačios įkūnytas personažas man sukėlė labai daug emocijų asmeniniame gyvenime, manau taip būna ir kitiems aktoriams. Atrodo, išgyveni ką nors teatro scenoje, spektaklis baigiasi, o tu vis dar esi savotiškame katarsyje. Kita vertus, šie sunkumai paverčia teatrą tokiu, koks jis, mano nuomone, ir turi būti – nuostabiu meno kuriniu, išgyvenamu kiekvieną kartą kitaip ir kiekvieną kartą žavingai. Iš tiesų, kaip ir daugelis jaunų žmonių idealizavau teatrą. Šiuos pojūčius labai gerai atspindi neseniai rodytas filmas „Emilija is Laisvės alėjos“ kaip jauna mergina Emilija, kupina jaunatviško maksimalizmo atvyksta į Kauno dramos teatrą ir greit suvokia, kad realybė skiriasi. Teatrų viduje vyksta ir nelabai gražių dalykų apie kuriuos, gaila, bet daug kas vengia kalbėti. Tai yra savotiška kova už savo būvį. Ne visada talentingas žmogus pasiekia didžiąją sceną, nes yra tiesiog nusodinamas „didžiųjų“ scenos meistrų.

– Minėjai, kad įstojus į universitetą vaidinai tik iki pirmo kurso pabaigos. Kokios priežastys lėmė tai, kad atsisakei vaidybos?

– Būdama mokykloje planavau stoti į vaidybą. Nemažai tam ruošiausi, tačiau kai pamačiau realų teatro gyvenimą – idealizmas sugriuvo. Labai dėl to išgyvenau ir jau pačiais paskutiniais mokyklos metais, pasirinkau kol kas nesirinkti šio kelio. Kas žino, gal kada sugrįšiu prie to. Manau, kad aktorystės mokytis niekada nevėlu.

Asmeninio M. Arminaitės archyvo nuotrauka.

Atrodo, išgyveni ką nors teatro scenoje, spektaklis baigiasi, o tu vis dar esi savotiškame katarsyje.

– Kokią dalį tavo gyvenime šiuo metu užiima teatras? Kaip dažnai apsilankai spektakliuose?

Teatras man visada bus širdžiai mielas. Eidama į spektaklius ir laukdama pradžios, žinau kaip aktoriai ruošiasi prieš išėjimą, kaip jaudinasi, kaip režisierius pasako paskutinius patarimus. Tai yra žavu. Aš tai įsivaizduoju ir tai savotiška kompensacija, kad manęs ten nėra. Noriu matyti savo susikurtą idealų teatrą, kuris vis dar tikiu, kad egzistuoja. Retsykiais jį pasiseka išvysti. Spektakliuose mėgstu lankytis, man tai savotiška šventė sielai. Nueini ir išeini pakylėtas arba sukrėstas. Vienaip ar kitaip, geri spektakliai visados paliečia.

– Kaip manai, ar šiuolaikinis Kauno jaunimas aktyviai domisi teatru, aktoriniais užsiėmimais, savanoryste teatre?

– Manau, kad šiuolaikinis jaunimas mėgsta teatrą. Gal taip atrodo, kad pati juo nuoširdžiai duomiuosi, o gal dėl to, kad mane supa žmonės, kurie taip pat jį mėgsta. Tačiau labai dažnai jauni žmonės mieliau renkasi komercinį teatrą, tai šiek tiek liūdina. Norėtųsi, kad tradicinis teatras jiems sukeltų tas pačias, o gal dar stipresnes emocijas – juk jis nagrinėja svarbias temas, kalba apie tai, ką visuomenę pamiršta, bijo arba nutyli. Teatras formuoja kiekvieną žmogų ir visą visuomenę. Norėčiau, kad kuo daugiau jaunų žmonių tai vertintų. Savanorystė teatre taip pat labai geras dalykas, pati nemažai laiko ten savanoriavau. Savanoriavimas leidžia pamatyti teatralų gyvenimą iš arti. Dar būnant mokykloje, kartu su visa Dramos studija ėjome savanoriauti ir tai buvo pačios geriausios emocijos ir patirtis.

– O ar manai, kad Kauno miestas puoselėja teatro tradicijas?

– Manau, kad Kauno miestas turi daug puikių teatrų: visų Kauno teatrų vedlys – Kauno dramos teatras, šiuo metu permainas išgyvenantis Kauno Mažasis teatras, Lėlių, Kamerinis teatrai ir t.t. Kaune gyvena tikrai daug puikių kūrėjų ir aktorių, kurie sukuria aukšto lygio spektaklius. Kauniečiai mėgsta gerus spektaklius, tai rodo perpildytos salės.

– Ar sutiktum su teiginiu, kad Kaunas yra profesionalaus lietuviško teatro lopšys?

– Iš dalies taip. Kaunas turi savo teatro kultūrą ir tikrai daug profesionalių teatrų, kurie ir palaiko bei kuria Kauno įvaizdį. Kaunas drąsiai gali vadintis lietuviškos kultūros lopšiu. Ir labai kviečiu prie to kultūros lopšio puoselėjimo prisidėti kiekvienam iš mūsų – bent kartą į kelis mėnesius pasikvieskime draugą, mamą ar močiutę į teatrą, sukurkime šventę sau ir jiems.

Kaunas drąsiai gali vadintis lietuviškos kultūros lopšiu. Ir labai kviečiu prie to kultūros lopšio puoselėjimo prisidėti kiekvienam iš mūsų.

– Kokį įsivaizduoji Lietuvos teatrą po 20 metų?

– Sunku pasakyti… Gal jame atsiras daugiau technologinių galimybių, kurios derės su tradiciniu teatru. Nors apskritai manau, kad teatras neturėtų keistis tiek daug, kiek kitos industrijos. Norėčiau tikėti, kad aktoriams gyventi taps lengviau, kalbu daugiau apie finansinę pusę, nes šiuo metu tai yra priežastis kodėl geri aktoriai dažnai išvyksta iš mūsų šalies. Taip pat būtų smagu matyti atnaujintas patalpas ir aktoriams, ir žiūrovams, nes šiuo metu Kaune yra vos viena kita pilnai renovuota salė pritaikyta spektakliams. O kalbant apskritai, tai tikiuosi, kad ir ateinančios kartos vertins bei mylės teatrą taip, kaip tai darė mūsų seneliai.

 

Autorius
Lina Skinkyte
Skaityti visas naujienas
Palikite komentarą

Autorius Lina Skinkyte