Pokalbis su tikru dzūku, jotvingiu, o dabar ir kauniečiu, majoru Donatu Mazurkevičiumi

Žalgirio mūšio kovos inscenizacija Griunvaldo lauke, Lenkija. 2016 m.

Majoras Donatas Mazurkevičius – Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas, akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjas, visuomenės veikėjas. Nors jis kilęs iš Dzūkijos, Lazdijų rajone esančio Kybartų kaimelio, bet pagrindine gyvenimo, veiklos, darbo vieta jam tapo Kaunas. Majoras teigia, kad Kaune tikrai gyventi gera, miestas turi gražias, gilias tradicijas, yra lietuvybės lopšys.

Majoras Donatas Mazurkevičius – Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas, akmenų muziejaus „Jotvingių kiemas“ įkūrėjas, visuomenės veikėjas. Nors jis kilęs iš Dzūkijos, Lazdijų rajone esančio Kybartų kaimelio, bet pagrindine gyvenimo, veiklos, darbo vieta jam tapo Kaunas.  Majoras teigia, kad Kaune tikrai gyventi gera, miestas turi gražias, gilias tradicijas, yra lietuvybės lopšys.

Baigęs mokyklą Jūs studijavote „Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje“, vėliau Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, kada supratote, kad Jūsų pašaukimas būti kariu, Lietuvos gynėju?
Kai baigiau mokyklą (1989 m.), Lietuvoje prasidėjo aktyvus Sąjūdžio judėjimas, o vėliau susikibome rankomis Baltijos kelyje. Tada ir supratau, kad mano vieta būti visuomenės sūkuriuose, o kadangi dar mėgau ir istoriją, ir nevengiau fizinio krūvio, kario profesija mane viliojo. Tad 1991 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapau Lietuvos kariu ir tarnauju jau 26-erius metus.

Prieš kiek metų pradėjote gyventi Kaune?
Kaune pradėjau gyventi 1995 metų rudenį.

Gyvendamas ir dirbdamas Kaune Jūs dar studijavote Vytauto Didžiojo universitete „Istoriją“. Kodėl?
Mokiausi sovietinėje mokykloje ir, besimokydamas dar tik ketvirtoje klasėje, žavėjausi mūsų tautos istorija. Tiesa, tuomet daug kas buvo slepiama, visos tiesos nežinojome, o istorijos buvo mokoma tik minimaliai. Iki šiol turiu išsaugojęs ketvirtos klasės istorijos vadovėlį. Jis man brangus ir svarbus to laikmečio palikimas, visada priminęs, kad privalau mokytis istorijos. Kai tik Vytauto Didžiojo universitete atsirado galimybė neakivaizdžiai studijuoti istoriją, aš ja pasinaudojau. Baigiau neakivaizdines studijas ir sėkmingai įgijau istorijos bakalauro laipsnį.

Dabar jūs esate Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas. Gal galite apie šią įstaigą papasakoti?
Karininkų ramovė kaip organizacija susikūrė 1919 metais (iš karto Lietuvai atgavus nepriklausomybę). Tik vėliau kalbininko Jono Jablonskio dėka karininkų klubas įgijo senojo baltų tikėjimo apeigų vietos Romuvos (Ramovės) pavadinimą. Kiek žinau, kitos tautos tokių pavadinimų neturi ir pavadintos tiesiog karininkų klubais. Kai Kaunas tapo laikinąja sostine, karininkai niekieno neraginami sugalvojo įkurti nuostabius rūmus, kurių interjeras ir eksterjeras atspindėtų Lietuvos valstybės ir tautos istoriją. Kaunui tapus sostine, karininkai nutarė čia pastatyti labai prašmatnius reprezentacinius rūmus. Tai jiems pavyko padaryti 1937 metais. Šiemet kaip tik minėsime šių rūmų įkūrimo 80 metų jubiliejų. Tarpukariu, iki pat okupacijos, čia vyko dauguma svarbiausių valstybės ir Kauno miesto renginių, valstybinės šventės, diplomatų susitikimai. Lietuvos piliečiai ir svečiai, kurie lankėsi reprezentaciniuose karininkų ramovės rūmuose, įvertino šių rūmų savitumą, puošnumą, funkcionalumą.

Kauno įgulos karininkų ramovė (nuotr. J. Balytaitės)

Gal galite papasakoti kaip atrodo Jūsų diena? Kokios Jūsų pareigos ir atsakomybės?
Pagrindinė pareiga yra vadovauti karininkų ramovei bei vykdyti kariuomenės vado nurodymus. Kaip vadovas sudarau bendrą dienotvarkę, numatau renginių ciklą ir pats mielai juose dalyvauju bei juos organizuoju. Tai, ką darau, man labai patinka, todėl džiaugiuosi, kad mano hobis sutampa su pareigomis. Taip atsiskleidžia mano asmenybė. Nuolat įsitraukiu į papildomas veiklas: dalyvauju karinėse rekonstrukcijose Žalgirio mūšio laukuose, Kauno miesto pilies teritorijoje vykstančiuose renginiuose, Hanza dienose. Žinoma, dalis renginių vyksta ir čia, ramovėje. Tuomet pats juos vedu ir kuruoju. Mano dienotvarkė labai įvairi, nes mūsų įstaiga išties specifinė. Dirbu dažnai 7 dienas per savaitę, nes renginiai vyksta savaitgaliais, vakarais arba švenčių dienomis.

Majoras Donatas Mazurkevičius (Nuotrauka J. Balytaitės)
Majoras Donatas Mazurkevičius (nuotr. J. Balytaitės)

Kaip pasikeitė Kaunas per paskutiniuosius metus?
Per pastaruosius trejus metus Kaunas labai pasikeitė. O ypač nuo tada, kai visi pradėjo kalbėti apie tą lietuviškąjį tarpukario „art deco“ stilių – tam tikrą mūsų šedevrą, kuris vertinamas visoje Europoje. Beje, karininkų ramovės rūmai patenką į sąrašą pastatų, kurie Europos mastu pripažinti kaip paveldo objektas. Ant pastato sienos yra ir tai patvirtinanti lentelė. Tokių pastatų Kauno naujamiestyje viso labo tik kelios dešimtys. Tad miesto valdžia dabar skiria labai daug lėšų fasadų atnaujinimams. Visi tuo gali grožėtis. Atvykdami į ekskursijas, žmonės pagaliau iš naujo atranda tai, ką visada turėjo, bet anksčiau nevertino. Manau, svarbiausia pamilti tai, ką turime.

Koks Jums Kaunas dabar? Ar čia gyventi gera, ar vis dėl to norėtumėte, kad kažkas būtų kitaip?
Kaune tikrai gyventi gera. Miestas yra labai patogioje vietoje, turi gražias, gilias tradicijas, yra lietuvybės lopšys. Be to, dabar jaučiamas didelis proveržis ir ekonomikoje, ir viešajame gyvenime. Į Kauną studijuoti atvyksta bene daugiausiai studentų iš visos Lietuvos, todėl, manau, kad Kaune slypi milžiniškas potencialas, o perspektyvūs studentai miestą padarys dar geriau žinomu ir patraukliu aplinkiniams.

Kuo Kaunas Jums svarbus?
Šiame mieste gyvenu daugiau nei 20 metų. Tad dauguma svarbiausių gyvenimo įvykių nutiko būtent čia. Kaune aš subrendau, atsiskleidžiau kaip asmenybė. Kaunas tapo komunikacijų, susitikimų, mano veiklos vieta, kur galiu daug pasiekti. Žinoma, čia baigiau ir mokslus, dirbau net keletą darbų ( ramovė jau nebe pirma mano darbo vieta). Kaunas – didelis miestas, todėl susipažinau su daugeliu žmonių, o man, kaip mėgstančiam bendrauti, tai labai svarbu. Bendraudamas su žmonėmis, tarsi atradau save iš naujo. Dažnai žmonės sako, kad mokosi iš knygų. Tai yra tiesa, bet aš labiausiai mokausi iš išmintingų žmonių, kurių sutinku labai daug.

Dabar daugiausiai laiko vis dėl to praleidžiate Kaune, ar neįsižeistumėte jei kas nors Jus pavadintų kauniečiu?
Tikrai neįsižeisčiau, bet visiems pirmiausiai prisistatau, kad esu iš Dzūkijos, ir tik vėliau pasakau, kad esu ir jotvingis, nes tai laikau didele vertybe ir visada pabrėžiu savo gimimo ir kilmės autentiškumą. Svarbu atstovauti savo gimtajam regionui ir neskubėti iš karto save priskirti prie kažkurio didžiojo miesto, nes manau, kad žmogaus stiprybė yra jo šaknyse. Norėčiau, kad visi žmonės, tai įvertintų.

Jūs esate kilęs iš Kybartų kaimelio, Lazdijų rajone ir esu girdėjusi, kad save laikote jotvingiu, kodėl?
Visų pirma tai susiję su genetika, temperamentu, užsispyrimu, narsumu, apie kurį galime sužinoti iš įrašų metraščiuose apie jotvingius. Toje vietoje, kurioje jie gyveno, gimiau ir augau aš pats. Mane žavėjo jotvingių genties narsumas, veržlumas. Nepamirštama, kad jie, spaudžiami trijų galingų priešų, sugebėjo atsilaikyti keletą šimtmečių ir būti nepavergti. Nors galiausiai ir žuvo nelygioje kovoje, bet niekada nepasidavė. Kai esi toje vietoje užaugęs, norisi tą garbingą istoriją tęsti. Aš manau, kad istoriją žmonės tęsia visą savo gyvenimą, ne tik prisimindami likusius kultūrinius įspaudus, istorijas ar padavimus. Tai slypi ir mūsų charakteriuose.

Savo gimtinėje esate įkūręs muziejų „Jotvingių kiemas“, gal galite trumpai jį pristatyti tiems, kurie kol kas apie jį nežino? Kaip kilo mintis įkurti būtent tokį muziejų? Ar dar surandate laiko sugrįžti į Kybartus?
Dar būdamas jaunuoliu, pats sugalvojau, kaip jotvingius prikelti iš užmaršties. Kadangi augau gamtoje, vienkiemyje, tai nutariau ant vienos kalvos įsteigti tokį muziejų ir istoriją įrašyti akmenimis, nes tai fosilijos, suakmenėję mūsų gamtos paminklai, gyvūnija, augmenija ir kiti rieduliai. Žinoma, muziejuje yra ir senųjų apyvokos daiktų, girnapusių, akmeninių kirvukų iš akmens amžiaus bei kitų daiktų. Muziejaus pagrindas yra akmenys, bet mes kaupiame ir pasakojimus, ir istorinius faktus. Aš manau, kad jotvingiai nors palaužti ir žuvo, neliko jų kaip genties, bet jie tarsi įamžinti mūsų charakteriuose. Tad šiandien pelnytai kiekvienas pietų Lietuvos gyventojas gali save kildinti iš jotvingių ir jis bus teisus. Simboliška, bet gatvė į mūsų muziejų, taip pat pavadintas jotvingių vardu. Į čia iš Kauno sugrįžtu bent kartą per mėnesį, o vasarą praleidžiu ir kelias savaites. Daug tenka dirbti, kuomet reikia tvarkyti muziejaus aplinką. Po truputį atnaujinu ir patį muziejų. Ar medinis, ar akmeninis eksponatas jį reikia nušveisti, išrikiuoti, pastatyti taip, kad nepargriūtų. Saugau tai, kas įkurta jau 1990 metais, ir visada laukiu norinčių atvykti.

Akmenų muziejus „Jotvingių kiemas“ (nuotr. D. Sadausko)

Sutapimas ar ne, bet esate baigęs Vytauto Didžiojo universitetą bei pats savotiškai juo pabuvojęs minint Žalgirio mūšio metines, istoriniame Griunvaldo lauke, Lenkijoje. Ar gera prisiminti šią patirtį? Ko tada pasimokėte?
Patirtis buvo puiki, išskirtinė ir man labai priimtina. Manau, kad tam ruošiausi nuo mažens. Mano tėvelis mane išmokė kaime joti arkliu, paskatino domėtis istorija. Vieną kartą sovietmečiu nuvežė mane tėtis į Perloją, kur stovėjo paminklas Vytautui Didžiajam, ir liepė perskaityti, kas parašyta ant paminklo: „Vytautai Didysis, Tu būsi gyvas mūsų širdyse, kol bus gyvas nors vienas lietuvis“. Kai mane atrinko rekonstruoti Vytauto Didžiojo vaidmenį, aš prisiminiau būtent šį epizodą. Pasąmonėje visada buvo ir yra sudvasintas Vytauto paveikslas. Jis didis žmogus. Tad Vytauto Didžiojo atkartojimas – man didelė garbė ir ne joks atsitiktinumas, nes visada norėjau, kad jo paveikslas atgimtų visų žmonių dvasioje ir, manau, man tai pavyko. Istorinė rekonstrukcija man labai svarbi, nes apsirengiau šarvus, patyriau jų karštį, svorį, jutau, kaip žirgas elgiasi, ir viską išgyveni pats. Įsivaizduodamas, kaip žmonės anksčiau aukodavosi kovos lauke, supratau žodžio didvyris reikšmę. Istorijos sudabartinimas tarsi perkelia žmogų į praeitį ir galima patirti tai, ko skaitydamas knygas ar žiūrėdamas filmus jis niekada nesupras.

Žalgirio mūšio kovos inscenizacija Griunvaldo lauke,                  Lenkija. 2016 m. (nuotr. A. Rutkowski)

Gal suradote panašumų tarp savęs ir Vytauto Didžiojo?
Čia jau būtų garbės ieškojimas, panašumų tikrai neradau. Na, galbūt nebent užsispyrimas.

Jei turėtumėte galimybę kreiptis į visus kauniečius, ką norėtumėt jiems pasakyti ar palinkėti?
Norėčiau palinkėti iš naujo pamilti Kauną. Nors dauguma kauniečių sako, kad myli gimtąjį miestą, bet ne visada tai matoma. Vertėtų domėtis istorija, puoselėti tvarką mieste, kalbėti taisyklinga kalba. Svarbu dar sparčiau keisti miestą, atsigręžti į gamtą, pritaikyti miesto aplinką poilsiui, išnaudoti upių potencialą taip, kaip tai daroma kituose pasaulio miestuose. Tad manau, kad darbų tikrai yra ir viskas pamažu juda sėkminga linkme.

Autorius
Juste Balytaite
Skaityti visas naujienas
Palikite komentarą

Autorius Juste Balytaite